2024-12-10
antradienis
Bendroji – kad daug perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių priglaudžiančios šalys sulauktų pagalbos šiame solidarumo darbe.
Evangelizacijos – kad kunigai ir tikintieji pasauliečiai parapijose bendradarbiautų atlikdami tarnystę bendruomenei ir nepasiduotų nusivylimo pagundai.
Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimas
Pirmoji jų, pastatyta imperatoriaus Konstantino ant Vatikano kalvos virš šv. Petro kapo ir dėl senatvės sunykusi, buvo atstatyta daug didesnė ir šią dieną konsekruota. Antroji prie Ostijos kelio, gaisro sunaikinta ir visiškai atstatyta, buvo pašventinta gruodžio dešimtą dieną. Jų abiejų bendras minėjimas ženklina apaštalų broliškumą ir Bažnyčios vienybę.
Meldžiame vyskupui Vincentui Borisevičiui († 1946-11-18), kankiniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.
1887 * 1910 * 1940 * 1946
Ganytojas, labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas
Gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Šunskų parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Studijavo Seinuose ir Fribūre, ten 1910 m. gegužės 29 d. įšventintas kunigu. Dėstė Seinų vyskupijos kunigų seminarijoje Gižuose. 1927–1940 m. Telšių kunigų seminarijos rektorius. 1940 m. vasario 3 d. nominuotas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupu pagalbininku, kovo 10 d. konsekruotas Telšių vyskupijos Katedroje. 1944 m. sausio 21 d. paskirtas Telšių vyskupu ordinaru, pareigas pradėjo eiti kovo 4 d.
Sovietinės valdžios suimtas 1945 m. gruodžio 18 d. Kalintas iki gruodžio 24 d. 1946 m. vasario 5 d. vėl suimtas, kalintas Vilniaus saugumo kalėjime. 1946 m. rugpjūčio 28 d. nuteistas mirties bausme (sušaudant). Nuosprendis įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. Palaikai buvo užkasti bendrame sušaudytų kalinių kape Tuskulėnų dvaro parke Vilniuje. 1999 m. rugsėjo 27 d. perlaidotas Telšių Katedros kriptoja. Beatifikacijos byla Telšių vyskupijoje pradėta 1991 m.
Vyskupas V. Borisevičius – labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas. Buvo pasirengęs visada padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos – nežiūrint jų tikėjimo, tautybės ar ideologijos. Meilė Dievui ir artimui jam buvo svarbiausia – pagelbėjo nacių kalinamiems sovietinės armijos belaisviams ir vokiečių nacių kariuomenėje tarnaujantiems sužeistiems kariams. Daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir Telšių geto. Pokary šelpė Lietuvos partizanus. Jis – tikras maldos vyras, ištikimybės aukštiesiems idealams ir artimo meilės darbų darymo pavyzdys.
Šalia savo specifinį pobūdį turinčių laikų metuose yra dar 33 ar 34 savaitės, kai Kristaus paslaptis švenčiama ne kuriuo nors išskirtiniu požiūriu, o tiesiog visa kartu, ypač sekmadieniais. Šis periodas vadinasi eilinis laikas. Eilinis laikas prasideda pirmadienį po sekmadienio, buvusio po sausio 6 dienos, ir baigiasi antradienį prieš Pelenų dieną; vėl prasideda pirmadienį po Sekminių ir baigiasi prieš I advento sekmadienio I Vakarinę (AC, 43–44).
Penktadienis
Eilinis šiokiadienis (f/13)
Meldžiame vyskupui Vincentui Borisevičiui († 1946-11-18), kankiniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.
Apr 10, 8–11: Aš paėmiau knygelę ir ją suvalgiau
Ps 119, 14. 24. 72. 103. 111. 131. P.: Mieli man, Viešpatie, tavo žodžiai!
† Lk 19, 45–48: Jūs pavertėte mano namus plėšikų lindyne
Šv. Petro ir Pauliaus, apaštalų, bazilikų Pašventinimas
Laisvas minėjimas (m/12)
Apd 28, 11–16. 30–31: Taip mes atvykome į Romą
Ps 98, 1. 2–3ab. 3cd–4. 5–6. P.: Savo išganymą Viešpats apreiškė, jo teisingumas šviečia pagonims.
† Mt 14, 22–33: Liepk man ateiti pas tave vandeniu
Bendroji – kad daug perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių priglaudžiančios šalys sulauktų pagalbos šiame solidarumo darbe.
Evangelizacijos – kad kunigai ir tikintieji pasauliečiai parapijose bendradarbiautų atlikdami tarnystę bendruomenei ir nepasiduotų nusivylimo pagundai.
Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimas
Pirmoji jų, pastatyta imperatoriaus Konstantino ant Vatikano kalvos virš šv. Petro kapo ir dėl senatvės sunykusi, buvo atstatyta daug didesnė ir šią dieną konsekruota. Antroji prie Ostijos kelio, gaisro sunaikinta ir visiškai atstatyta, buvo pašventinta gruodžio dešimtą dieną. Jų abiejų bendras minėjimas ženklina apaštalų broliškumą ir Bažnyčios vienybę.
Meldžiame vyskupui Vincentui Borisevičiui († 1946-11-18), kankiniui, Bažnyčios pripažinimo palaimintuoju.
1887 * 1910 * 1940 * 1946
Ganytojas, labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas
Gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Šunskų parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Studijavo Seinuose ir Fribūre, ten 1910 m. gegužės 29 d. įšventintas kunigu. Dėstė Seinų vyskupijos kunigų seminarijoje Gižuose. 1927–1940 m. Telšių kunigų seminarijos rektorius. 1940 m. vasario 3 d. nominuotas vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupu pagalbininku, kovo 10 d. konsekruotas Telšių vyskupijos Katedroje. 1944 m. sausio 21 d. paskirtas Telšių vyskupu ordinaru, pareigas pradėjo eiti kovo 4 d.
Sovietinės valdžios suimtas 1945 m. gruodžio 18 d. Kalintas iki gruodžio 24 d. 1946 m. vasario 5 d. vėl suimtas, kalintas Vilniaus saugumo kalėjime. 1946 m. rugpjūčio 28 d. nuteistas mirties bausme (sušaudant). Nuosprendis įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. Palaikai buvo užkasti bendrame sušaudytų kalinių kape Tuskulėnų dvaro parke Vilniuje. 1999 m. rugsėjo 27 d. perlaidotas Telšių Katedros kriptoja. Beatifikacijos byla Telšių vyskupijoje pradėta 1991 m.
Vyskupas V. Borisevičius – labdarys, vargstančiųjų ir skurstančiųjų globėjas. Buvo pasirengęs visada padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos – nežiūrint jų tikėjimo, tautybės ar ideologijos. Meilė Dievui ir artimui jam buvo svarbiausia – pagelbėjo nacių kalinamiems sovietinės armijos belaisviams ir vokiečių nacių kariuomenėje tarnaujantiems sužeistiems kariams. Daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo ir Telšių geto. Pokary šelpė Lietuvos partizanus. Jis – tikras maldos vyras, ištikimybės aukštiesiems idealams ir artimo meilės darbų darymo pavyzdys.
Šalia savo specifinį pobūdį turinčių laikų metuose yra dar 33 ar 34 savaitės, kai Kristaus paslaptis švenčiama ne kuriuo nors išskirtiniu požiūriu, o tiesiog visa kartu, ypač sekmadieniais. Šis periodas vadinasi eilinis laikas. Eilinis laikas prasideda pirmadienį po sekmadienio, buvusio po sausio 6 dienos, ir baigiasi antradienį prieš Pelenų dieną; vėl prasideda pirmadienį po Sekminių ir baigiasi prieš I advento sekmadienio I Vakarinę (AC, 43–44).