MIŠIŲ SKAITINIŲ TVARKA. Įvadas

Šaltinis: ROMOS MIŠIOLAS. Skaitiniai. I. Šventadienių Mišioms. LVK, 2022.

P R A T A R M Ė

1 SKYRIUS
BENDRIEJI DIEVO ŽODŽIO LITURGIJOS ŠVENTIMO PRINCIPAI

1. Įžanginės pastabos

A. Dievo žodžio svarba liturgijos šventime

1. Vatikano II Susirinkimas[1], Popiežių magisteriumas[2] ir įvairūs po Susirinkimo paskelbti Šventojo Sosto dikasterijų dokumentai[3] daugybę kartų įtikinamai pabrėžė Dievo žodžio svarbą, taip pat būtinybę naujai sutvarkyti Šventojo Rašto naudojimą liturgijos šventime.

Kai kurie svarbesnieji principai buvo prideramai priminti ir trumpai nušviesti Mišių skaitinių tvarkos (Ordo lectionum missae), išleistos 1969 m.[4], pratarmėje.

Tačiau kadangi ruošiant naująjį Mišių skaitinių tvarkos leidimą, daug kas prašė išsamiau išdėstyti šiuos principus, buvo parengta ši platesnė ir kartu nuoseklesnė pratarmės redakcija. Joje pirmiausia išdėstyti bendrojo pobūdžio teiginiai apie ryšį tarp Dievo žodžio ir liturginio veiksmo[5], paskui išsamiau kalbama apie Dievo žodį Mišių šventime, o pabaigoje paaiškinama skaitinių sąrangos struktūra.

B. Terminai, vartojami Dievo žodžiui nusakyti

2. Nors nagrinėjant tokią temą kaip ši pagrįstai reikalaujama tikslios terminologijos, siekiant, kad kalbėjimas būtų aiškus ir sklandus, šioje pratarmėje naudosime tuos pavadinimus, kuriuos sutinkame Susirinkimo ir vėlesniuose dokumentuose. Šventosios Dvasios įkvėpimu parašytas knygas vadinsime tiek Šventuoju Raštu, tiek Dievo žodžiu, stengdamiesi išvengti žodžių ir turinio painiavos[6].

C. Dievo žodžio liturginė reikšmė

3. Daugeriopi vieno Dievo žodžio lobiai nuostabiai atsiskleidžia įvairiose pamaldose, taip pat sambūriuose tikinčiųjų, kurie dalyvauja jose tiek tada, kai liturginių metų ciklu atmenamas Kristaus slėpinys, tiek kai švenčiami Bažnyčios sakramentai bei sakramentalijos ir kai pavieniai tikintieji atsiliepia į Šventosios Dvasios veikimą jų širdyje[7]. Tokiu būdu pats liturgijos šventimas, kuris remiasi Dievo žodžiu ir iš jo semiasi jėgų, tampa nauju įvykiu ir praturtina Žodį nauja interpretacija bei nauju veiksmingumu. Taip Bažnyčia liturgijoje ištikimai laikosi to šventųjų Raštų skaitymo ir aiškinimo būdo, kuriuo rėmėsi pats Kristus, o jis ragina visus Raštus tyrinėti atsižvelgiant į tai, kas su juo vyksta „šiandien“[8].

2. Liturginis Dievo žodžio šventimas

A. Dievo žodžio savitumas liturginiame veiksme

4. Švenčiant liturgiją Dievo žodis skelbiamas[9] įvairiais būdais ir ne visada vienodai veiksmingai paliečia jo klausančiųjų širdis. Tačiau visada savo žodyje yra pats Kristus[10], kuris vykdydamas išganymo slėpinį pašventina žmones ir teikia tobulą kultą Tėvui[11].

Pati išganymo ekonomija, kurią nuolat primena ir perteikia Dievo žodis, liturginiame veiksme pasiekia savo prasmės pilnatvę. Taip liturgijos šventimas tampa nepaliaujamu, visaapimančiu ir veiksmingu Dievo žodžio skelbimu.

Todėl Dievo žodis, ištikimai skelbiamas liturgijoje, visada yra gyvas ir veiksmingas[12] Šventosios Dvasios galia ir parodo veikliąją Tėvo meilę, kuri niekada nestokoja veiksmingumo žmonių labui.

B. Dievo žodis išganymo ekonomijoje

5. Bažnyčia skelbia vieną ir tą patį Kristaus slėpinį kiekvieną kartą, kai švęsdama liturgiją skelbia arba Senąjį, arba Naująjį Testamentą.

Juk Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis[13]. Viso Rašto, kaip ir viso liturgijos šventimo, centras ir pilnatvė yra Kristus[14], todėl būtina, kad iš jo šaltinių semtųsi visi, kurie ieško išganymo ir gyvenimo.

Kuo giliau įsijaučiame į liturgijos šventimą, tuo labiau suvokiame ir Dievo žodžio svarbą. Tai, kas sakoma apie vieną, galima tvirtinti ir apie kitą, nes tiek liturgija, tiek Dievo Žodis primena Kristaus slėpinį ir kiekvienas savaip jį padaro amžiną.

C. Dievo žodis tikinčiųjų dalyvavime liturgijoje

6. Liturginiame veiksme Bažnyčia ištikimai atsiliepia tuo pačiu „Amen“, kurį Kristus, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, ištarė vieną kartą visiems laikams, išliedamas savo kraują, kad taip suteiktų dievišką patvirtinimą Naujajai Sandorai Šventojoje Dvasioje[15]. Todėl kai Dievas ištaria savo žodį, jis visada laukia atsakymo, o atsakymas yra klausymas ir garbinimas „Dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23). Iš tiesų Šventoji Dvasia atsakymą padaro veiksmingą, kad tai, ko klausomasi liturginiame veiksme, paskui būtų vykdoma gyvenime, anot pasakymo: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Jok 1, 22).

Kūno laikysena, gestai ir žodžiai, kuriais išreiškiamas liturginis veiksmas ir parodomas tikinčiųjų dalyvavimas, įgyja prasmę ne tik iš žmogiškosios patirties, iš kurios yra paimtos šios formos, bet ir iš Dievo žodžio bei iš išganymo ekonomijos, į kurią jos yra nukreiptos. Todėl tikinčiųjų dalyvavimas liturginiame veiksme yra tuo gyvesnis, kuo giliau įsiklausydami į jame skelbiamą Dievo žodį jie stengiasi priglusti prie Kristuje įsikūnijusio Dievo Žodžio ir ryžtasi vykdyti savo gyvenime tai, ką šventė liturgijoje, ir atvirkščiai, savo kasdienę elgseną įlieti į liturgijos šventimą[16].

3. Dievo žodis Sandoros tautos gyvenime

A. Dievo žodis Bažnyčios gyvenime

7. Klausant Dievo žodžio yra statydinama ir auga Bažnyčia, o stebuklingi darbai, kuriuos Dievas praeityje įvairiopai įvykdė išganymo istorijoje, slėpiningu būdu pristatomi liturgijos šventimo ženklais. Savo ruožtu, Dievas pasinaudoja liturgiją švenčiančių tikinčiųjų bendruomene, kad jo žodis sklistų ir būtų gerbiamas, kad jo vardas būtų išaukštintas tautose[17].

Todėl kiekvieną kartą, kai Bažnyčia, Šventosios Dvasios sukviesta į liturgijos šventimą[18], skelbia ir garsina Dievo žodį, ji žino esanti naujoji tauta, kurioje senovės laikais patvirtinta sandora pagaliau tampa pilnutinė ir užbaigta. Visi tikintieji, kurie Krikšto ir Sutvirtinimo galia tapo Dvasios dėka Dievo žodžio skelbėjais, gavę malonę klausytis šio žodžio, turi tapti jo skelbėjais Bažnyčioje ir pasaulyje, bent jau savo gyvenimo liudijimu.

Dievo žodis, paskelbtas per dieviškųjų slėpinių šventimą, ne tik liečia dabartinę mūsų gyvenimo situaciją, bet ir primena praeitį bei leidžia įžvelgti ateitį, gaivindamas mumyse jos troškimą ir viltį, „kad šio pasaulio sūkuriuose mūsų širdys veržtųsi į tikrojo džiaugsmo tėvynę“[19].

B. Dievo žodis Bažnyčios aiškinime

8. Kaip paties Kristaus valia naujoji Dievo tauta pasižymi nuostabia savo narių įvairove, lygiai taip skirtingi yra ir uždaviniai bei pareigos, kurios priklauso kiekvienam iš jų Dievo žodžio atžvilgiu: tikintieji turi Dievo žodžio klausyti ir jį medituoti, o jį aiškinti priklauso tik tiems, kurie šventimų galia turi pareigą mokyti, bei tiems, kam yra patikėta ši tarnystė.

Tad Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kas ji yra, ir visa, kuo ji tiki, kad amžių tėkmėje nuolat veržtųsi link dieviškosios tiesos pilnatvės, kol joje išsipildys Dievo žodis[20].

C. Ryšys tarp skelbiamo Dievo žodžio ir Šventosios Dvasios veikimo

9. Kad Dievo žodis tikrai nuveiktų širdyse tai, ką išgirsta ausys, reikalingas Šventosios Dvasios veikimas. Jos įkvėpimu ir su jos pagalba Dievo žodis tampa liturginio veiksmo pamatu, viso gyvenimo taisykle ir atrama.

Šventosios Dvasios veikimas ne tik prasideda prieš liturginį veiksmą, jį visą lydi ir tęsiasi toliau, bet ir kiekvienam pakužda širdyje[21] tai, kas skelbiant Dievo žodį buvo pasakyta visam tikinčiųjų sambūriui. Stiprindama visų vienybę, ji remia charizmų skirtingumą, padeda įvertinti jų daugialypį veikimą.

D. Glaudus Dievo žodžio ryšys su Eucharistijos slėpiniu

10. Dievo žodžiui ir Eucharistijos slėpiniui Bažnyčia visada teikė ir norėjo bei nustatė, kad visur būtų teikiama vienoda pagarba, nors ir nevienodas kultas. Savo Įkūrėjo pavyzdžio skatinama, ji niekada nesiliovė šventusi velykinio slėpinio, susirinkdama skaityti „kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27) ir sudabartinti Viešpaties paminėjimu ir sakramentais išganymo darbo. Nes iš tiesų, „žodžio skelbimas reikalingas pačiam sakramentų teikimui; juk tai sakramentai tikėjimo, kurį gimdo ir peni žodis“[22].

Dvasiškai pamaitinta prie vieno ir prie kito stalo[23], Bažnyčia, viena vertus, praturtinama doktrina, o antra vertus, sustiprėja šventume. Dievo žodyje skelbiama dieviškoji sandora, o Eucharistijoje ta pati naujoji ir amžinoji sandora atnaujinama. Ten išganymo istorija primenama žodžių skambėjimu, o čia ta pati istorija pateikiama liturgijos sakramentiniais ženklais.

Tad visada reikia turėti omenyje, kad Dievo žodis, Bažnyčios skaitomas ir skelbiamas liturgijoje, tam tikru būdu veda prie jos tikslo – sandoros aukos ir malonės puotos, tai yra Eucharistijos. Todėl šventimas Mišių, kuriose klausomasi Žodžio ir aukojama bei priimama Eucharistija, yra vienas dievogarbos veiksmas[24], kuriuo Dievui aukojama šlovinimo auka, o žmogui perteikiama atpirkimo pilnatvė.

PIRMA DALIS
D I E V O  Ž O D I S  M I Š I Ų  Š V E N T I M E

2 SKYRIUS
ŽODŽIO LITURGIJOS ŠVENTIMAS MIŠIOSE

1. Žodžio liturgijos dalys ir jų apeigos

11. „Svarbiausią Žodžio liturgijos dalį sudaro Šventojo Rašto skaitiniai su tarpiniais giedojimais. Homilija, tikėjimo išpažinimas ir visuotinė malda šią dalį išplėtoja ir užbaigia“[25].

A. Biblijos skaitiniai

12. Mišių šventime Biblijos skaitinių su giedojimais, paimtais iš Šventojo Rašto, negalima nei praleisti, nei sutrumpinti, nei pakeisti nebibliniais skaitiniais – tai būtų dar didesnė klaida[26]. Savo žodžiu, kuris perduotas užrašant, iki šiol „Dievas kalba savo žmonėms“[27], todėl nuolat atsigręždama į Šventąjį Raštą Dievo tauta, tikėjimo šviesoje tapusi klusni Šventosios Dvasios veikimui, savo gyvenimu galės liudyti pasauliui Kristų.

13. Žodžio liturgijos viršūnė yra Evangelijos skaitinys. Kiti skaitiniai, skelbiami pagal tradicinę tvarką, tai yra nuo Senojo iki Naujojo Testamento, susirinkusį sambūrį paruošia Evangelijos klausymui.

14. Pats būdas, kaip skaitinius perskaito skaitovai, – orus paskelbimas garsiu ir aiškiu balsu, – prisideda prie gero Dievo žodžio perdavimo susirinkusiai bendruomenei. Skaitinius, imamus iš aprobuotų leidimų[28], galima ir giedoti, priklausomai nuo kalbos savybių, tačiau tik taip, kad giedojimas neužgožtų žodžių, o kaip tik juos tinkamai pabrėžtų. Jeigu giedama lotyniškai, turi būti laikomasi moduliacijos, nurodytos Ordo Cantus Missae[29].

15. Žodžio liturgijoje prieš skaitinius, ypač pirmąjį, galima įterpti tinkamų trumpų paraginimų. Reikia atkreipti dėmesį į tokių paraginimų literatūrinį žanrą: jie turi būti paprasti, susiję su tekstu, trumpi, gerai paruošti ir pritaikyti prie teksto, į kurį turi įvesti[30].

16. Švenčiant Mišias su žmonėmis, skaitiniai visada turi būti skaitomi iš sakyklos[31].

17. Žodžio liturgijos apeigose visada reikia turėti omenyje pagarbą, kurios reikalauja Evangelijos skaitinys[32]. Jeigu Mišių įžangos apeigose diakonas ar skaitovas buvo atnešęs Evangelijų knygą[33], labai tinka, kad diakonas, o kai jo nėra, kunigas, paimtų Evangelijų knygą nuo altoriaus[34] ir, priekyje einant patarnautojams su žvakėmis ir smilkalais arba, jei yra paprotys, su kitais pagarbos ženklais, padėtų ją ant sakyklos. Tikintieji stovi ir šlovindami Viešpatį pagerbia Evangelijų knygą. Diakonas, kuris skelbs Evangeliją, pasilenkęs prieš vadovaujantįjį Mišių šventimui, prašo ir priima palaiminimą. Jeigu nėra diakono, kunigas nusilenkia prieš altorių ir tyliai meldžiasi sakydamas: „Visagali Dieve, nuvalyk“[35].

Skelbiantysis Evangeliją nuo sakyklos pasveikina žmones, kurie klausosi atsistoję, paskelbia skaitinio pavadinimą, pažymėdamas kryželiu savo kaktą, lūpas ir krūtinę, tada, jei numatyta smilkyti, pasmilko knygą ir skelbia Evangeliją. Pabaigęs pabučiuoja knygą, tyliai ištardamas nurodytus žodžius. Tiktų, kad pasveikinimas, paskelbimas pradžioje: „Iš šventosios Evangelijos“ ir baigiamasis šūksnis „Tai Viešpaties žodis“ būtų giedami, o žmonės savo ruožtu galėtų atliepti giedodami, nors pati Evangelija būtų tik skaitoma. Tokiu būdu pabrėžiama Evangelijos skaitinio svarba ir pagyvinamas klausančiųjų tikėjimas.

18. Pabaigus skaitinius užbaiga „Tai Dievo žodis“ („Tai Viešpaties žodis“) gali būti giedama ir kito kantoriaus, o ne skaitovo, kuris perskaitė skaitinį. Visi dalyviai atsiliepia. Taip visas sambūris parodo pagarbą Dievo žodžiui, išklausytam su tikėjimu ir dėkingumo dvasioje.

B. Atliepiamoji psalmė

19. Atliepiamoji psalmė, dar vadinama gradualu, yra „integrali Žodžio liturgijos dalis“[36] ir turi iš tiesų didelę liturginę ir pastoracinę reikšmę. Todėl tikinčiuosius reikia rūpestingai mokyti, kaip priimti žodį, kuriuo Dievas kreipiasi į juos psalmėse, ir kaip pačias psalmes paversti Bažnyčios malda. Be abejonės, „idant sėkmingiau tai vyktų, reikia uoliau skatinti tarp dvasininkų ir tinkama katecheze atskleisti visiems tikintiesiems gilesnį psalmių pažinimą ta prasme, pagal kurią jos giedamos liturgijoje“[37]. Tam tikra pagalba galėtų būti trumpi paaiškinimai, kurie nušviestų psalmės ir priegiesmio pasirinkimą bei jų derėjimą su skaitiniais.

20. Atliepiamoji psalmė paprastai turėtų būti giedama. Psalmę po pirmojo skaitinio galima giedoti dviem būdais: atliepiamuoju ir tiesioginiu. Atliepiamasis būdas, kuriam pagal galimybes turi būti teikiama pirmenybė, – kai psalmininkas arba kantorius gieda eilutes, o visas sambūris dalyvauja giedodamas priegiesmį. Tiesioginis būdas – kai psalmę be susirinkusios bendruomenės kartojamo priegiesmio gieda vien tik psalmininkas arba kantorius, arba visa bendruomenė.

21. Psalmės ar vien tik priegiesmio giedojimas labai veiksmingai padeda gilintis į psalmės dvasinę prasmę ir ją apmąstyti.

Kiekvienoje kultūroje būtina naudoti visas priemones, skatinančias tikinčiųjų bendruomenę giedoti, taip pat naudotis priegiesmių pasirinkimo galimybėmis, numatytomis Mišių skaitinių tvarkoje[38] įvairiais liturginiais laikotarpiais.

22. Jeigu psalmė po skaitinio negiedama, ji turi būti recituojama tinkamiausiu Dievo žodžiui apmąstyti būdu [39].

Psalmininkas arba kantorius gieda arba recituoja atliepiamąją psalmę iš sakyklos[40].

C. Posmelis prieš Evangelijos skaitinį

23. Taip pat ir Aleliuja arba atitinkamai pagal liturginį laikotarpį eilutė prieš Evangeliją yra atskira apeiga arba veiksmas[41]. Juo tikinčiųjų sambūris priima ir pasveikina Viešpatį, kuris netrukus kreipsis į jį, ir giedojimu išreiškia savo tikėjimą. Aleliuja ir eilutė prieš Evangeliją turi būti giedamos visiems stovint, kad ne tik giedotojas arba choras, bet ir visi žmonės sujungtų savo balsus į vieną giesmę[42].

D. Homilija

24. Homilija, kaip Žodžio liturgijos dalis, kurioje per liturginius metus šventojo teksto pagrindu išdėstomi tikėjimo slėpiniai ir krikščioniškojo gyvenimo taisyklės[43], paskelbus Vatikano II Susirinkimo Konstituciją apie šventąją liturgiją, yra itin rekomenduojama, o kai kuriais atvejais – tiesiog privaloma.

Paprastai homiliją sako Mišių šventimui vadovaujantis asmuo[44], o jos tikslas – padėti, kad Dievo žodžio skelbimas kartu su Eucharistijos liturgija būtų tarsi pranešimas apie „nuostabius Dievo darbus, atliktus vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys“[45]. Iš tiesų Kristaus velykinis slėpinys, kuris skelbiamas skaitiniuose ir homilijoje, sudabartinamas per Mišių auką[46]. O Kristus visuomet dalyvauja ir veikia, kai jo Bažnyčia skelbia tikėjimą[47].

Todėl homilija, ar ji aiškintų ką tik paskelbtą Šventojo Rašto žodį, ar kitą liturginį tekstą[48], turi vesti tikinčiųjų bendruomenę į aktyvų dalyvavimą Eucharistijoje, kad jie „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu“[49]. Šiuo gyvu skelbiamo Dievo žodžio aiškinimu Bažnyčioje vykstančios apeigos gali tapti veiksmingesnės, jeigu tik homilija tikrai būtų apmąstymų vaisius, rūpestingai parengta, ne per ilga ir ne per trumpa, ir kad joje būtų parodytas dėmesys visiems dalyvaujantiesiems, neišskiriant vaikų ir neišsilavinusių žmonių[50].

Kai vyksta koncelebracija, paprastai homiliją sako pagrindinis celebrantas arba vienas iš koncelebruojančių kunigų[51].

25. Nustatytomis dienomis, tai yra sekmadieniais ir per privalomas šventes, taip pat jų išvakarių Mišiose homilija yra privaloma visose Mišiose, kuriose dalyvauja žmonės[52]. Homilija turi būti sakoma taip pat ir Mišiose, kai dalyvauja vaikai ir specialios grupės[53].

Homilija yra labai pageidautina advento, gavėnios ir Velykų laikotarpio šiokiadieniais, kai tikintieji reguliariai dalyvauja Mišių šventime; taip pat ir per kitas šventes bei ypatingomis progomis, kai į bažnyčią susirenka gausiau žmonių[54].

26. Celebruojantis kunigas sako homiliją prie savo kėdės, stovėdamas ar sėdėdamas, arba iš sakyklos[55].

27. Savaime suprantama, reikia atskirti nuo homilijos galimus trumpus pranešimus žmonėms, kuriems tinkamas laikas yra po Maldos po Komunijos[56].

E. Tyla

28. Žodžio liturgija turi būti švenčiama taip, kad kviestų į meditaciją. Todėl reikia griežtai vengti bet kokio skubėjimo, kuris trukdytų susikaupti. Dievo ir žmogaus dialogas, veikiant Šventajai Dvasiai, reikalauja trumpų tylos momentų, pritaikytų susirinkusiai bendruomenei, kurių metu Dievo žodis galėtų prasiskverbti į širdis ir pažadinti jose atsiliepimą malda.

Tokių tylos momentų Žodžio liturgijoje naudinga laikytis prieš jos pradžią, po pirmojo ir po antrojo skaitinio bei pabaigus homiliją[57].

F. Tikėjimo išpažinimas

29. Simbolio, arba Tikėjimo išpažinimo, kai jį nurodo rubrikos, švenčiant Mišias, tikslas – pažadinti susirinkusioje bendruomenėje pritariantį atsiliepimą į skaitiniuose ir homilijoje girdėtą Dievo žodį ir priminti tikėjimo tiesas Bažnyčios patvirtinta formule, prieš pradedant švęsti tikėjimo slėpinį Eucharistijoje[58].

G. Visuotinė arba tikinčiųjų malda

30. Visuotine malda tikinčiųjų sambūris, apšviestas Dievo žodžio, į kurį tam tikru būdu atsiliepia, paprastai meldžiasi už visos Bažnyčios ir vietinės bendruomenės reikalus, už viso pasaulio išganymą, už patiriančiuosius įvairių sunkumų ir už atskiras žmonių grupes.

Vadovaujant celebrantui, diakonas, patarnautojas arba keletas tikinčiųjų tinkamai pateikia susirinkusiai bendruomenei savo nuožiūra kruopščiai parengtas trumpas intencijas. Jomis žmonės, „vykdydami savosios Krikšto kunigystės pareigas, siunčia Dievui maldas už visų išganymą“[59], kad subrandinę savyje Žodžio liturgijos vaisius, galėtų pereiti prie kilnesnio Eucharistijos liturgijos šventimo.

31. Celebrantas vadovauja visuotinei maldai prie savo kėdės, o intencijos perskaitomos iš sakyklos[60].

Susirinkusi bendruomenė dalyvauja maldoje stovėdama, po kiekvienos intencijos sakydama ar giedodama bendrą atliepą arba melsdamasi tyliai[61].

2. Kas reikalinga tauriam Žodžio liturgijos šventimui

A. Dievo žodžio skelbimo vieta

32. Bažnyčioje turi būti aukščiau pakelta, stabili, rūpestingai įrengta ir tinkamai papuošta vieta, kuri atitiktų Dievo žodžio kilnumą, aiškiai parodytų tikintiesiems, kad Mišiose yra parengtas tiek Dievo žodžio stalas, tiek Kristaus Kūno stalas[62], ir galiausiai būtų kiek tik įmanoma pritaikyta sužadinti dėmesingą tikinčiųjų klausymąsi per Žodžio liturgiją. Todėl reikia pasirūpinti, kad, išlaikant konkrečios bažnyčios architektūrinį savitumą, sakykla konstrukciniu ir erdviniu požiūriu būtų priderinta prie altoriaus.

33. Sakykla, atsižvelgiant į jos struktūrą, turi būti kukliai papuošta visą laiką arba tam tikromis progomis, bent jau iškilmių dienomis.

Kadangi sakykla yra ta vieta, iš kurios skelbiamas Dievo žodis, pagal savo pobūdį turi būti rezervuota skaitiniams, atliepiamajai psalmei ir velykiniam šlovinimui. Tačiau galima iš sakyklos skelbti ir homiliją bei tikinčiųjų maldą, nes šios dalys yra labai glaudžiai susijusios su visa Žodžio liturgija. Vis dėlto nelabai tinka prie sakyklos ateiti kitiems asmenims, pavyzdžiui, komentatoriui, kantoriui arba giedojimo vadovui[63].

34. Kad sakykla galėtų tinkamai tarnauti Mišių šventimui, ji turi būti gana erdvi, nes kartais joje turi tilpti keletas patarnautojų kartu. Be to reikia pasirūpinti, kad skaitovai turėtų sakykloje pakankamai šviesos tekstui skaityti ir, reikalui esant, galėtų pasinaudoti šiuolaikinėmis technikos priemonėmis, kad tikintieji galėtų juos gerai girdėti.

B. Knygos Dievo žodžio skelbimui pamaldose

35. Knygos, iš kurių imami Dievo žodžio skaitiniai, kartu su skaitovais ir kantoriais, apeigų gestais, vietomis ir kitomis detalėmis turi žadinti klausytojams Dievo, kuris kalba savo tautai, artumo jausmą. Todėl reikia pasirūpinti, kad knygos, liturginiame veiksme išreiškiančios ir simbolizuojančios aukštesniąją tikrovę, iš tikrųjų būtų tinkamos, solidžiai atrodančios ir dailios[64].

36. Kadangi Evangelijos skelbimas visada yra Žodžio liturgijos viršūnė, tiek Rytų, tiek Vakarų liturgijos tradicija nuolat darė tam tikrą skirtumą tarp skaitinių knygų. Evangelijų knyga būdavo kuo rūpestingiausiai parengiama ir puošiama, jai rodoma didesnė pagarba nei bet kuriai kitai Skaitinių knygai. Todėl labai tinka, kad ir mūsų laikais katedrose ir bent jau didesnėse bei daugiau lankomose parapijose ir bažnyčiose būtų gražiai išpuošta Evangelijų knyga, atskirai nuo kitos Skaitinių knygos. Juk pagrįstai Evangelijų knyga įteikiama diakonui per šventimus, o per vyskupo šventimus uždedama ir laikoma ant išrinktojo galvos[65].

37. Knygos, skirtos apeigoms, iš pagarbos Dievo žodžio kilnumui neturėtų būti pakeičiamos kitomis pastoracinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, lapeliais, skirtais tikintiesiems pasiruošti skaitiniams arba apmąstyti juos asmeniškai.

3 SKYRIUS
PAREIGOS IR TARNYSTĖS ŠVENČIANT ŽODŽIO LITURGIJĄ MIŠIOSE

1. Vadovaujančiojo uždavinys Žodžio liturgijoje

38. Vadovaujantysis Žodžio liturgijai visada yra pagrindinis asmuo, kuriam patikėtas uždavinys paskelbti patį Žodį, ypač homilijoje, kai dalijasi su tikinčiaisiais Žodyje slypinčiu dvasiniu maistu. Žinoma, jis ir pats klausosi kitų skelbiamo Dievo žodžio. Pasirūpinęs, kad Dievo žodį arba jis pats asmeniškai, ar kiti paskelbtų tinkamu būdu, paprastai jis pateikia keletą paraginimų, kad tikintieji atidžiau klausytųsi, ir ypač homiliją, padedančią tikintiesiems vaisingiau priimti Dievo žodį.

39. Būtina, kad asmuo, kuris turi vadovauti apeigoms, visų pirma tobulai pažintų Skaitinių tvarkos struktūrą, idant sugebėtų tikinčiųjų širdyse pažadinti vaisių. Be to, savo malda ir įsigilinimu jis turi mokėti atrasti santykį ir ryšį tarp įvairių Žodžio liturgijos tekstų, kad iš Skaitinių tvarkos išryškėtų aiškus Kristaus slėpinio ir jo išganomojo darbo vaizdas.

40. Vadovaujantysis turi laisvai naudotis įvairiomis Skaitinių knygų siūlomomis skaitinių, atliepų, atliepiamųjų psalmių, Evangelijos aklamacijų pasirinkimo galimybėmis[66]. Tačiau visa tai turi būti suderinta[67] su kiekvienu, kurį tai liečia, taip pat su tikinčiaisiais dėl tų dalykų, kurie tiesiogiai su jais susiję[68].

41. Vadovaujantysis atlieka savo uždavinį bei vykdo Dievo žodžio tarnystę ir tada, kai sako homiliją[69]. Iš tiesų, ja jis veda brolius į Šventojo Rašto supratimą ir skonėjimąsi juo, atveria tikinčiųjų širdis dėkojimui už nuostabius Dievo atliktus darbus; ypač maitina dalyvaujančiųjų tikėjimą tuo skelbiamu žodžiu, kuris Mišiose Šventosios Dvasios veikimu tampa sakramentu; galiausiai juos paruošia vaisingai komunijai ir ragina prisiimti krikščioniškojo gyvenimo įsipareigojimus.

42. Kartais vadovaujančiojo pareiga yra įvesti tikinčiuosius į Žodžio liturgiją tinkamais paaiškinimais prieš skaitinius[70]. Šie paaiškinimai gali padėti susibūrusiai bendruomenei geriau klausytis Dievo žodžio, sužadindami tikėjimo ir noringo priėmimo nusiteikimą. Užduotis pateikti paaiškinimus gali būti pavesta ir kitiems asmenims, pavyzdžiui, diakonui arba aiškintojui[71].

43. Vesdamas visuotinę maldą, vadovaujantysis, kiek įmanoma, turi susieti pradinį paraginimą ir baigiamąją maldą su skaitiniais bei homilija ir įvesti tikinčiuosius į Eucharistijos liturgiją[72].

2. Tikinčiųjų uždavinys Žodžio liturgijoje

44. Per Kristaus žodį Dievo tauta yra suvienijama, auginama bei maitinama, ir „tai ypač galioja Dievo žodžio liturgijai per Mišias. Jose Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas neatskiriamai susietas su klausančiųjų atsaku ir su pačia atnaša, kuria Kristus, praliedamas savo kraują, patvirtino Naująją Sandorą. Tikintieji dalyvauja toje atnašoje ir malda išreiškiamais troškimais bei priimamu sakramentu“[73]. Todėl „ne tik kai skaitoma, kas „parašyta mums pamokyti“ (Rom 15, 4), bet ir kai Bažnyčia meldžiasi, gieda arba veikia, stiprinamas dalyvių tikėjimas, paakinamas į Dievą protas, kad jam sąmoningai paklustų ir apsčiau gautų jo malonės“[74].

45. Žodžio liturgijoje, kai klausosi su tikėjimu, ir šiandien tikinčiųjų bendruomenė priima iš Dievo sandoros žodį. Į šį žodį ji turi atsiliepti tuo pačiu tikėjimu, kad vis labiau taptų Naujosios Sandoros tauta.

Dievo tauta turi dvasinę teisę gausiai gauti Dievo žodžio turtų. Ši teisė įgyvendinama ir veiksmingu Mišių Skaitinių tvarkos naudojimu, homilijomis ir pastoracija.

Dalyvaudami Mišių šventime, tikintieji turi klausytis Dievo žodžio su vidine ir išorine pagarba, kuri nuolat vestų juos pirmyn dvasiniame gyvenime ir vis giliau panardintų į švenčiamą slėpinį[75].

46. Kad galėtų uoliai švęsti Viešpaties atminimą, tikintieji turi prisiminti, kad Kristus yra tas pats ir Dievo žodyje, nes jis „pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas“, ir „ypač eucharistiniais pavidalais“[76].

47. Kad Dievo žodis būtų priimtas ir persmelktų tikinčiųjų gyvenimą, reikalingas gyvas tikėjimas[77], kuris nuolat gilinamas skelbiamo Dievo žodžio klausymu. Iš tiesų, Šventasis Raštas, ypač kai jis skelbiamas liturgijoje, yra gyvenimo ir dvasinės stiprybės šaltinis. Apaštalas sako, kad Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam[78]. Tad meilė Šventajam Raštui yra ramstis ir atsinaujinimo šaltinis visai Dievo tautai[79]. Todėl reikia, kad tikintieji visada būtų pasirengę džiaugsmingai klausyti Dievo žodžio[80]. Kai jis yra skelbiamas Bažnyčios ir praktikuojamas gyvenime, Šventosios Dvasios veikimu apšviečia tikinčiuosius ir ragina juos leisti Viešpaties slėpiniui darbuotis juose[81]. Su tikėjimu priimtas Dievo žodis pažadina širdyje ryžtą atsiversti ir kviečia į spindintį tiek atskirų tikinčiųjų, tiek visos bendruomenės tikėjimo gyvenimą[82], nes jis yra krikščioniškojo gyvenimo maistas ir visos Bažnyčios maldos versmė[83].

48. Glaudus Žodžio liturgijos ir Eucharistijos liturgijos ryšys Mišiose paskatins tikinčiuosius būti apeigose nuo pat pradžios[84], dėmesingai jose dalyvauti ir pagal galimybes būti pasiruošusiems klausytis, pasitelkiant anksčiau įgytą gilesnį Šventojo Rašto pažinimą. Jis pažadins troškimą liturgiškai suprasti skaitomus tekstus ir paskatins atsiliepti į juos giedojimu[85]. Taip tikintieji, išklausę ir apmąstę Dievo žodį, pajėgs veikliai, su tikėjimu, viltimi ir meile, su malda ir pasiaukojimu atsiliepti į jį, ir ne tik liturgijoje, bet ir visame krikščioniškame gyvenime.

3. Įvairios tarnystės Žodžio liturgijoje

49. Liturginė tradicija patikėjo uždavinį švenčiant Mišias skelbti biblinius skaitinius nustatytiems tarnams: lektoriams ir diakonui. Kai nėra diakono arba kito kunigo, Evangeliją perskaito pats celebruojantis kunigas[86]. O jeigu nėra ir lektoriaus, jis pats perskaito visus skaitinius[87].

50. Diakono pareiga Mišių Žodžio liturgijoje yra paskelbti Evangeliją, kartais, jei reikalinga, sakyti homiliją ir pateikti žmonėms visuotinės maldos intencijas[88].

51. „Lektorius Eucharistijos šventime turi savo funkciją (plg. 194–198 str.), kurią pats turi atlikti“[89], net jeigu dalyvauja aukštesnio rango tarnų. Lektoriaus tarnystė, suteikta liturginėmis apeigomis, turi būti laikoma pagarboje. Paskirti lektoriai, jeigu tokių yra, turi atlikti savo pareigas bent jau sekmadieniais ir švenčių dienomis, ypač pagrindinėse Mišiose. Galima jiems taip pat pavesti užduotį padėti nusiteikti Žodžio liturgijai ir, jei reikalinga, paruošti kitus tikinčiuosius, kurie turi laikiną pavedimą skaityti skaitinius švenčiant Mišias[90].

52. Liturginis sambūris negali apsieiti be skaitovų, net jei ir nepaskirtų šiai specifinei užduočiai. Todėl reikia stengtis turėti keletą pasauliečių, kurie būtų ypač tinkami ir paruošti atlikti šią tarnystę[91]. Jeigu skaitovų yra ne vienas ir turi būti skaitoma keletas skaitinių, geriau juos paskirstyti keliems skaitovams.

53. Mišiose be diakono užduotis paskelbti visuotinės maldos intencijas pavedama kantoriui, ypač jeigu numatytas giedojimas, skaitovui arba kitam asmeniui[92].

54. Kai kunigas, diakonas ir paskirtasis lektorius eina į sakyklą skelbti Dievo žodį švenčiant Mišias su žmonėmis, jie turi būti apsivilkę savo pareigas atitinkančiais liturginiais drabužiais. O tie, kurie skaitovo tarnystę atlieka tik atskirais atvejais arba ir nuolat, gali ateiti į sakyklą su įprasta apranga, laikydamiesi įvairių regionų papročių.

55. Kad tikintieji, klausydamiesi dieviškųjų skaitinių, brandintų širdyje švelnią ir gyvą meilę Šventajam Raštui, reikia, kad šiai pareigai paskirti skaitovai, net jeigu ir nėra gavę skyrimų, būtų tikrai tinkami ir rūpestingai pasiruošę[93].

Šis parengimas visų pirma turi būti dvasinis. Tačiau reikalingas ir grynai techninis pasiruošimas. Dvasinis pasirengimas reiškia mažiausiai dvejopą ugdymą: biblinį ir liturginį. Biblinis ugdymas turi padėti skaitovams išmokti susieti skaitinius su jų kontekstu ir atrasti apreikštosios žinios šerdį tikėjimo šviesoje. Liturginis ugdymas turi išugdyti skaitovams sugebėjimą suvokti Žodžio liturgijos esmę ir struktūrą, taip pat ryšio tarp Žodžio liturgijos ir Eucharistijos liturgijos pagrindimą. Techninis pasiruošimas turi padėti skaitovams vis geriau išmokti viešojo skaitymo meno, tiek skaitant savo balsu, tiek pasinaudojant šiuolaikinėmis įgarsinimo priemonėmis.

56. Psalmininko, arba psalmės giedotojo, uždavinys – giedoti psalmę ar kitą biblinę giesmę atliepiamuoju arba tiesioginiu būdu, Aleliuja ar kitą pasitaikančią giesmę tarp skaitinių. Jeigu reikia, jis gali užgiedoti Aleliuja ir posmelį[94].

Šiam psalmininko uždaviniui atlikti labai naudinga kiekvienoje bažnytinėje bendruomenėje turėti pasauliečių, išmanančių psalmių giedojimo meną, pasižyminčių geru tarimu ir dikcija. Tai, kas aukščiau pasakyta apie skaitovų ugdymą, galioja ir kantoriams.

57. Tikrą liturginę tarnystę atlieka ir aiškintojas: iš tinkamos vietos jis pateikia susirinkusiai tikinčiųjų bendruomenei reikiamus paaiškinimus ir paraginimus – aiškius, glaustus, rūpestingai parengtus, paprastai raštu, ir iš anksto patvirtintus celebranto[95].

ANTRA DALIS
M I Š I Ų  S K A I T I N I Ų  T V A R K O S  S Ą R A N G A

4 SKYRIUS
BENDRASIS MIŠIŲ SKAITINIŲ SUTVARKYMAS

1. Sielovadinis Mišių skaitinių tvarkos tikslas

58. Romos mišiolo Skaitinių knygose esanti Skaitinių tvarka buvo sumanyta, vadovaujantis Vatikano II Susirinkimo mintimi, pirmiausia sielovados tikslu. Jam pasiekti, bendradarbiaujant daugybei egzegetikos, liturgikos, katechetikos ir sielovados ekspertų iš viso pasaulio, buvo pakartotinai svarstomi ir tiksliau apibrėžiami ne tik tie principai, kuriais remiasi naujoji tvarka, bet ir žemiau pateikiamų tekstų sąrašai. Tad ši Skaitinių tvarka yra šio bendro darbo vaisius.

Turime viltį, kad švenčiant Eucharistiją nuolatinis ir pakartotinas Šventojo Rašto skaitymas ir aiškinimas, remiantis Skaitinių tvarka, veiksmingai padės krikščionių tautai pasiekti Vatikano II Susirinkimo ne kartą patvirtintą tikslą[96].

59. Šiame pertvarkymo darbe atrodė tinkama parengti ir pateikti vieningą Skaitinių tvarką – išsamią, gerai pagrįstą, visiškai atitinkančią Vatikano II Susirinkimo nurodymus ir gaires[97] ir dėl savo sąrangos tuo pat metu galimą pritaikyti atskirų dalinių Bažnyčių ar liturgiją švenčiančių bendruomenių poreikiams bei naudojimui. Remdamiesi šiais kriterijais, atsakingieji už pertvarkymo darbą rūpinosi išsaugoti Romos apeigų liturginę tradiciją ir labai rimtai atsižvelgė į biblinių skaitinių pasirinkimo, paskirstymo ir praktinio panaudojimo kriterijus kitose liturginėse šeimose ir kai kuriose dalinėse Bažnyčiose, pritaikydami jau išbandytas ir pasiteisinusias formas, bet taip pat stengdamiesi išvengti kai kurių trūkumų, rastų ankstesnės tradicijos naudotoje formoje.

60. Tad ši Mišių skaitinių tvarka yra toks biblinių skaitinių išdėstymas, kuris pateikia tikintiesiems viso Dievo žodžio panoramą, remiantis nuoseklios raidos kriterijumi. Per visus liturginius metus, bet ypač Velykų, gavėnios ir advento laikotarpiais, skaitinių parinkimas ir jų tvarka turi tikslą vesti tikinčiuosius į palaipsninį jų išpažįstamo tikėjimo įsisąmoninimą ir gilesnį išganymo istorijos pažinimą[98]. Taip Skaitinių tvarka atsiliepia į krikščionių tautos poreikius ir troškimus.

61. Nors liturginis veiksmas pats savaime nėra viena iš katechezės formų, jis turi savo didaktinį pobūdį, kuris iškyla ir Romos mišiolo Skaitinių knygose[99], tad pagrįstai gali būti laikomas katechezei padedančia pedagogine priemone.

Iš tiesų, Mišių skaitiniai per Šventojo Rašto puslapius deramai pateikia svarbiausius išganymo istorijos faktus ir žodžius. Taip pati išganymo istorija, Žodžio liturgijoje nuolat primenama daugybe jos momentų ir įvykių, tikintiesiems pasirodo kaip besitęsiantis vyksmas, Eucharistijos šventime kaskart sudabartinantis Velykų slėpinį.

62. Vieninga skaitinių tvarka Romos apeigų Mišių Skaitinių knygose sielovadai naudinga ir kitu pagrindu: visi tikintieji, ypač tie, kurie dėl įvairių priežasčių ne visada dalyvauja Mišiose su ta pačia bendruomene, kad ir kur būtų, tuo pačiu laikotarpiu ir tomis pačiomis dienomis gali išgirsti tuos pačius skaitinius ir apmąstyti juos, pritaikytus konkrečioms situacijoms, net ir ten, kur trūkstant kunigų Dievo žodžio liturgijos šventimui vadovauja diakonas ar kitas vyskupo įgaliotas asmuo[100].

63. Ganytojai, kurie nori atsiliepti į savo tikinčiųjų bendruomenės poreikius remdamiesi Dievo žodžiu, pirmiausia įsisąmoninę savo pareigą būti viso Kristaus slėpinio ir visos Evangelijos skelbėjais, gali reikalui esant pasinaudoti Mišių skaitinių tvarkos pateikiamomis pasirinkimo galimybėmis, ypač švenčiant apeigines, votyvines, šventųjų garbei ar įvairiems reikalams skirtas Mišias. Galiojant bendroms taisyklėms, specialios galimybės suteikiamos Dievo žodžio skaitiniams aukojant Mišias ypatingoms grupėms[101].

2. Mišių Skaitinių tvarkos sąrangos kriterijai

64. Mišių Skaitinių tvarkos tikslui pasiekti jų dalys buvo parinktos ir sudėliotos, atsižvelgiant tiek į liturginių laikotarpių seką, tiek į hermeneutinius principus, kuriuos leido apibrėžti ir suformuluoti šiuolaikinės egzegezės studijos.

Mums atrodė naudinga čia pateikti tuos principus, kurių buvo laikomasi sudarant Mišių skaitinių tvarką.

A. Tekstų parinkimas

65. Eilinio laiko skaitinių ciklas buvo sudarytas taip: sekmadieniais ir šventėmis siūlomi iškilesni tekstai, kad susirinkusiems tikintiesiems per atitinkamą laikotarpį būtų perskaitomos visos žymesnės Dievo žodžio dalys. Šiokiadieniams pateikiama kita Šventojo Rašto tekstų serija, tarsi papildanti išganymo žinią, paskelbtą švenčių dienomis. Tačiau šios dvi Skaitinių tvarkos žymesnių tekstų serijos – sekmadienių bei švenčių ir šiokiadienių – nepriklauso viena nuo kitos. Sekmadienių ir švenčių Skaitinių tvarka išdėstyta trejiems metams, o šiokiadienių – dvejiems. Tad sekmadienių bei švenčių tvarka ir šiokiadienių tvarka yra visiškai savarankiškos. Na, o Biblijos perikopių rinkiniai kitoms Skaitinių tvarkos dalims, tai yra tekstai Mišioms šventųjų garbei, apeiginėms Mišioms, Mišioms įvairiems reikalams, votyvinėms Mišioms ir Mišioms už mirusiuosius, yra sutvarkyti pagal savas taisykles.

B. Skaitinių sekmadieniams ir šventėms tvarka

66. Skaitiniai sekmadieniams ir šventėms yra parinkti ir suskirstyti remiantis tokiais principais:

1. Kiekvienos Mišios turi tris skaitinius: pirmąjį – iš Senojo Testamento, antrąjį – iš Apaštalų raštų (tai yra arba iš Laiškų, arba iš Apreiškimo Jonui – žiūrint, koks liturginis laikas), trečiąjį – iš Evangelijos. Tokiu būdu geriausiai parodoma abiejų Testamentų ir išganymo istorijos, kurios centras yra velykiniame slėpinyje švenčiamas Kristaus slėpinys, vienovė.

2. Sekmadieniais ir šventėmis Šventojo Rašto skaitymas yra gausesnis ir įvairesnis dėl to, kad šioms dienoms įvedamas trejų metų ciklas, tad tie patys tekstai skaitomi tik kas treji metai[102].

3. Skaitiniai sekmadieniams ir šventėms parenkami vadovaujantis vadinamaisiais „derinimo pagal temą“ arba „pusiau tęstinio skaitymo“ principais. Vienu ar kitu principu vadovaujamasi atsižvelgiant į skirtingus liturginių metų laikus ir kiekvieno laikotarpio savitumus.

67. Geriausias Senojo ir Naujojo Testamentų derinimas pagal temą būna tada, kai jis išplaukia iš paties Šventojo Rašto, tai yra kai Naujojo Testamento tekstuose pasakojamieji faktai ir pamokymai turi daugiau ar mažiau apčiuopiamą ryšį su Senojo Testamento faktais ir pamokymais. Būtent šis kriterijus pirmiausia nulėmė Senojo Testamento tekstų parinkimą šioje Skaitinių tvarkoje: tai tekstai, kurie atitinka tose pačiose Mišiose skaitomus Naujojo Testamento tekstus, ypač Evangeliją.

Kitos rūšies derinimas „pagal temą“ Mišių skaitiniuose yra advento, gavėnios ir Velykų laiku, tai yra laikais, kurie turi savitą reikšmę bei pobūdį.

Eiliniams sekmadieniams, kurie neturi savito pobūdžio, apaštalų laiškų ir Evangelijų tekstai parinkti vadovaujantis pusiau tęstinio skaitymo principu, o skaitinys iš Senojo Testamento derinamas su Evangelija.

68. Buvo nuspręsta netaikyti visiems sekmadieniams aukščiau aprašyto kriterijaus, kuris tiko specialiems liturginiams laikotarpiams, tarsi norint pateikti tam tikrą temos vienovę, kad būtų palengvintas homilijų parengimas. Taip suprasto temos vieningumo siekimas prieštarauja autentiškam liturginio veiksmo suvokimui, nes liturgija visada yra Kristaus slėpinio šventimas ir, remdamasi savo tradicija, ji naudoja Dievo žodį ne dėl racionalių paraginimų ar neapibrėžtų motyvų, bet turėdama aiškią intenciją skelbti Evangeliją ir vesti tikinčiuosius į tiesos pažinimo pilnatvę.

C. Skaitinių knygos šiokiadieniams tvarka

69. Skaitiniai šiokiadieniams parinkti tokiais pagrindais:

1. Kiekvienos Mišios turi du skaitinius: pirmasis paimtas iš Senojo Testamento arba Apaštalų raštų (tai yra iš Laiškų arba iš Apreiškimo Jonui), o Velykų laiku iš Apaštalų darbų; antrasis skaitinys yra iš Evangelijos.

2. Kasmetinis gavėnios skaitinių ciklas tvarkomas specialiais principais, atsižvelgiant į to laiko pobūdį, būtent į jo ryšį su Krikštu ir Atgaila.

3. Advento, Kalėdų ir Velykų laiko šiokiadieniams skaitiniai taip pat išdėstomi vienu ciklu, kuris kiekvienais metais kartojamas tas pats.

4. Trisdešimt keturių Eilinio laiko savaičių šiokiadienių Evangelijos išdėstytos kasmet pasikartojančiu vienu ciklu, o pirmieji skaitiniai – dviem ciklais ir skaitomi pamečiui. Pirmojo ciklo skaitiniai imami neporiniais metais, o antrojo – poriniais metais.

Kaip sekmadienių ir švenčių, taip ir šiokiadienių Skaitinių knygoje vadovaujamasi temų derinimo ir pusiau tęstinio skaitymo principais, ypač tais laikotarpiais, kurie turi ypatingą pobūdį.

D. Skaitinių knyga Šventųjų Mišioms

70. Šventųjų Mišioms pateikiamos dvi skaitinių serijos:

1. Pirmoji yra atskiriems šventiesiems – jų iškilmėms, šventėms ir minėjimams, ypač jeigu tiems atvejams yra savi tekstai. Tačiau kai kada nurodomas kuris nors labiau toms Mišioms tinkamas tekstas iš Bendrųjų skaitinių.

2. Antroji, platesnė, serija yra Bendrieji skaitiniai šventiesiems. Šioje dalyje pirmiausia yra įvairioms šventųjų grupėms (kankiniams, ganytojams, mergelėms ir t. t.) labiau pritaikyti tekstai, o paskui – daugybė tekstų, kurie liečia šventumą apskritai ir kuriuos laisvai galima imti, kai skaitinius leidžiama pasirinkti iš Bendrųjų skyriaus.

71. Dėl šiame skyriuje esančių tekstų tvarkos atkreiptinas dėmesys, kad jie visi sudėti pagal skaitymo eilę. Taigi pirmiausia yra tekstai iš Senojo Testamento, paskui iš Apaštalų raštų, tada psalmės bei posmeliai prieš Evangeliją ir pagaliau Evangelijos. Taip sudėta dėl to, kad juos galėtų lengviau pasirinkti pats celebrantas, turėdamas prieš akis Mišiose dalyvaujančios bendruomenės dvasinius reikalus, jeigu nenurodyta kitaip.

E. Skaitinių knygos apeiginėms, proginėms, votyvinėms Mišioms ir Mišioms už mirusiuosius

72. Toks pat skaitomųjų tekstų paskirstymas yra ir apeiginėms, proginėms, votyvinėms Mišioms bei Mišioms už mirusiuosius. Pateikiama daugybė tekstų kaip ir Bendrųjų skaitinių šventiesiems.

F. Pagrindiniai kriterijai skaitiniams parinkti ir sutvarkyti

73. Šalia visų šių principų, kuriais remiantis tvarkomi kiekvienos Skaitinių dalies skaitiniai, yra dar kiti bendresnio pobūdžio.

1. Knygos, rezervuojamos tam tikriems liturginiams laikams

74. Kai kurios Šventojo Rašto knygos dėl savo svarbos ir liturginės tradicijos šioje Skaitinių tvarkoje rezervuojamos tam tikriems liturginiams laikams. Pavyzdžiui, išlaikoma tiek Vakarų (šv. Ambraziejaus ir ispanų), tiek Rytų tradicija Velykų laiku skaityti Apaštalų darbus. Tokiu būdu geriausiai parodoma, kad viso Bažnyčios gyvenimo pradžia yra Velykų slėpinys. Taip pat laikomasi Vakarų ir Rytų tradicijos Evangeliją pagal Joną skaityti paskutinėmis gavėnios savaitėmis ir Velykų laiku.

Pranašo Izaijo knyga, ypač jos pirmoji dalis, pagal tradiciją skiriama adventui. Tačiau kai kurie šio pranašo tekstai skaitomi Kalėdų laiku. Taip pat šiam laikui skiriamas Pirmasis Jono laiškas.

2. Tekstų ilgumas

75. Tekstų ilgumo atžvilgiu laikomasi vidurio kelio. Daromas skirtumas tarp pasakojimų, kurie reikalauja ilgesnio teksto ir tikinčiųjų paprastai būna atidžiai klausomi, ir doktrininių tekstų, kurių dėl gilaus turinio negalima per daug ištęsti. Kai kuriems gana ilgiems tekstams numatytos dvi formos: ilgoji ir, esant reikalui, trumpoji. Tokie sutrumpinimai padaryti labai atsargiai.

3. Itin sunkūs bibliniai tekstai

76. Sekmadieniais ir iškilmėmis dėl sielovados motyvų vengiama skaityti tuos biblinius tekstus, kurie iš tiesų yra sunkūs: tai yra tokie, kurie arba kelia didelių literatūrinių, teksto kritikos ar egzegezės problemų, arba tikintiesiems gali būti sunkiau suprantami. Tačiau būtų neteisinga dvasiniu atžvilgiu tikintiesiems vertingus tekstus praleisti vien dėl to, kad jie sunkiau suprantami, kai šis sunkumas kyla arba dėl tikinčiųjų nepakankamo religinio išsilavinimo, kurį gauti turi teisę kiekvienas tikintysis, arba dėl kunigo per menko biblinės srities pasirengimo, kurį privalėtų turėti kiekvienas sielų ganytojas. Neretai kuris nors sunkesnis biblijos skaitinys tampa lengvesnis, sugretinus jį su kitu tų pačių Mišių skaitiniu.

4. Kai kurių eilučių praleidimas

77. Daugelyje liturgijų, neišskiriant nė Romos liturgijos, buvo priimta įvairiuose Šventojo Rašto skaitiniuose kartais praleisti kai kurias eilutes. Reikia pripažinti, kad lengvabūdiškai tokių praleidimų daryti negalima, nes gali nukentėti teksto prasmė ar būti iškreipta Šventojo Rašto mintis ir stilius. Tačiau tais atvejais, kai teksto prasmė iš tikrųjų lieka nepaliesta, šioje Tvarkoje dėl sielovados motyvų numatyta taip pat laikytis minėtosios tradicijos. Antraip kai kurie tekstai per daug išsitęstų, o nemažai kartais net labai naudingų tikintiesiems skaitinių turėtų būti visiškai praleidžiami vien dėl to, kad turi vieną kitą eilutę, kuri sielovados atžvilgiu mažiau naudinga arba kelia tikrai sunkių klausimų.

3. Naudojimosi Skaitinių tvarka principai

A. Galimybė pasirinkti kai kuriuos tekstus

78. Skaitinių tvarkoje kai kada pačiam celebrantui paliekama pasirinkti tą ar kitą tekstą arba išsirinkti vieną iš daugelio tekstų, pateikiamų tam pačiam skaitiniui. Sekmadieniais, iškilmėmis ir šventėmis tai pasitaiko retai, kad nepranyktų savitas liturginio laiko atspalvis arba kad nebūtų be reikalo pertraukiamas pusiau tęstinis kurios nors knygos skaitymas. Na, o šventųjų, apeiginėse, įvairiems reikalams, votyvinėse ir Mišiose už mirusiuosius priešingai: šis leidimas duodamas lengviau.

Šios galimybės, kaip ir kitos, pateikiamos Romos mišiolo Bendruosiuose nuostatuose ir Ordo Cantus Missae[103], turi pastoracinį tikslą. Todėl kunigas, numatydamas Žodžio liturgijos eigą, „turi labiau žiūrėti Dievo tautos dvasinės naudos, o ne savo norų. Be to, rinkdamasis tekstus, tegul nepamiršta pasitarti su tais asmenimis, kurie Mišiose atlieka kokias nors pareigas, neišskiriant nė tikinčiųjų – tuose dalykuose, kurie tiesiogiai su jais susiję“[104].

1. Du skaitiniai prieš Evangeliją

79. Tose Mišiose, kurioms numatyti trys skaitiniai, labai pageidautina, kad iš tikrųjų trys ir būtų skaitomi. Bet jeigu Vyskupų Konferencija dėl sielovados motyvų kai kur leis tik du skaitinius[105], tai iš dviejų pirmųjų renkantis vieną reikia žiūrėti, kad nenukentėtų tikslas vesti tikinčiuosius į pilnesnį išganymo slėpinio pažinimą. Todėl, jeigu nenurodyta kitaip, iš dviejų pirmųjų skaitinių imtinas arba tas, kuris labiau dera su Evangelija, arba tas, kuris pagal minėtą tikslą labiau padeda liturginį laikotarpį atitinkančiai sistemingai katekizacijai, arba tas, kuris leidžia nepertraukti pusiau tęstinio kurios nors knygos skaitymo[106].

2. Ilgoji ir trumpoji formos

80. Lygiai taip pat sielovados kriterijumi reikia vadovautis ir renkantis vieną iš dviejų formų, kuriomis pateikiamas tas pats tekstas. Juk to paties teksto kai kada duodama ilgoji ir trumpoji formos. Tokiais atvejais reikia žiūrėti, ar tikintieji galės turėti daugiau naudos, klausydami ilgesnį ar trumpesnį skaitinį; ar jie galės klausyti pilnesnį tekstą, kurį homilijoje reikės paaiškinti.

3. Du siūlomi tekstai

81. Kai leidžiama pasirinkti tą ar kitą iš dviejų jau nustatytų tekstų arba iš siūlomų pasirinkti, reikia žiūrėti dalyvaujančiųjų naudos ir pasirinkti lengvesnį bei susirinkusiai bendruomenei tinkamesnį tekstą arba nuspręsti, kartoti ar praleisti tekstą, kuris nurodomas kaip savas toms Mišioms, o kitur tik kaip laisvai pasirinktinas, atsižvelgiant į tai, kas naudingiau sielovadai.

Taip daroma tada, kai arba pagrįstai bijoma, kad kuris nors tekstas sudarys dalyviams kokių nors keblumų, arba kai tą patį tekstą vėl reikės skaityti artimiausiomis dienomis, pavyzdžiui, sekmadienį ir po jo einantį pirmadienį.

4. Skaitiniai šiokiadieniams

82. Skaitinių šiokiadieniams knygose pateikiami tekstai visoms kiekvienos metų savaitės dienoms. Todėl paprastai turi būti imamas tai dienai skirtas skaitinys, nebent pasitaiko iškilmė, šventė arba minėjimas, turintys savus skaitinius[107].

Skaitant iš Skaitinių knygos šiokiadieniams, gali pasitaikyti, kad dėl kokios nors tą savaitę pasitaikančios šventės reikės praleisti kurį nors tomis dienomis skaitomos knygos skaitinį. Tokiu atveju kunigas, turėdamas prieš akis visos savaitės skaitinius, turi numatyti, ar mažiau svarbias dalis praleisti, ar kaip galima tinkamiau jas sujungti su kitomis dalimis, ypač jeigu tai naudinga turiniui pilniau suvokti.

5. Šventųjų Mišios

83. Šventųjų Mišiose pateikiami skaityti, kai iš tiesų yra, savi skaitiniai, tai yra tie, kurie liečia arba patį šventojo asmenį, arba slėpinį, kuris švenčiamas tose Mišiose. Šiuos skaitinius net ir šventojo minėjime reikia imti vietoje skirtų šiokiadieniams. Šioje Skaitinių tvarkoje aiškiai nurodoma, kada minėjimas turi savus skaitinius.

Kai kada duodami saviems artimi skaitiniai, kurie iškelia kokį nors ypatingą to šventojo dvasinio gyvenimo ar veiklos bruožą. Tačiau šie skaitiniai nėra privalomi. Jie patariami tik tada, kai to iš tikrųjų reikalauja sielovados motyvai. Paprastai nurodomi įvairiems šventiesiems skirti Bendrieji skaitiniai, kad būtų lengviau pasirinkti. Bet tai tik pasiūlymai, nes vietoje pritaikyto arba siūlomo skaitinio galima pasirinkti bet kurį kitą iš nurodytų Bendrųjų skaitinių.

Kunigas, aukojantis Mišias su žmonėmis, visų pirma turi rūpintis tikinčiųjų dvasine gerove, vengdamas primesti jiems savo skonį. Svarbiausia be pagrįstos priežasties ir per dažnai nepraleisti skaitinių, kurie skirti šiokiadieniams. Juk Bažnyčia trokšta, kad tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas[108].

Be to, pateikiami bendrieji skaitiniai, kurie yra sudėti į Bendrųjų arba kuriai nors grupei (pvz., kankinių, ganytojų, mergelių), ar apskritai šventiesiems skirtų skaitinių skyrių. Kadangi šiais atvejais tam pačiam skaitiniui Skaitinių knyga pateikia daugiau tekstų, tai celebruojantis kunigas turi iš jų išsirinkti tą, kuris klausytojams tinka geriau.

Ne tik tais atvejais, kai nurodoma imti iš Bendrųjų skaitinių, bet ir visose Mišiose, kai yra ypatinga priežastis, galima pasirinkti skaitinius iš Bendrųjų skaitinių šventiesiems ir šventosioms.

84. Be to, Šventųjų Mišiose reikia laikytis šių taisyklių:

a) Per iškilmes ir šventes visada turi būti imami nurodyti savi skaitiniai arba Bendrieji. Visuotiniame kalendoriuje įrašytoms šventėms visada yra priskirti savi skaitiniai.

b) Vietinio kalendoriaus nurodytose iškilmėse, kai nurodomi trys skaitiniai, pirmąjį reikia imti iš Senojo Testamento (Velykų laiku iš Apaštalų darbų arba iš Apreiškimo Jonui), antrąjį – iš Apaštalų raštų ir trečiąjį – iš Evangelijos.

c) Per šventes ir minėjimus, kai būna tik du skaitiniai, pirmąjį galima pasirinkti arba iš Senojo Testamento, arba iš Apaštalų raštų, o antrąjį – iš Evangelijos. Tačiau Velykų laiku, pagal seną Bažnyčios paprotį, pirmasis skaitinys visada imamas iš Apaštalų raštų, o antrasis, kiek įmanoma, iš Evangelijos pagal Joną.

6. Kitos Skaitinių tvarkos dalys

85. Skaitinių tvarkoje apeiginėms Mišioms nurodomi tie tekstai, kurie jau yra paskelbti atskiruose apeigynuose, žinoma, išskyrus tekstus tų apeigų, kurios negali būti įtrauktos į Mišias[109].

86. Skaitinių tvarka Mišioms įvairiems reikalams, votyvinėms Mišioms ir Mišioms už mirusiuosius pateikia daug tekstų, kurie gali būti veiksminga pagalba, kai reikia tas Mišias pritaikyti įvairioms aplinkybėms, situacijoms ir įvairiems dalyvaujančios bendruomenės poreikiams[110].

87. Apeiginėse, įvairiems reikalams, votyvinėse ir Mišiose už mirusiuosius, kai tam pačiam skaitiniui pateikiama daug tekstų, pasirenkama vadovaujantis tais pačiais kriterijais, kaip ir renkantis skaitinius iš Bendrųjų skaitinių šventiesiems.

88. Kai kurių nors apeiginių Mišių šventimas yra neleidžiamas, bet pagal tose apeigose nurodytas taisykles galima imti skaitinį iš siūlomų apeiginėms Mišioms, reikia atsižvelgti į bendrą dalyvių dvasinę naudą[111].

B. Atliepiamoji psalmė ir posmelis prieš Evangeliją

89. Iš giedojimų, įterpiamų tarp skaitinių, labai svarbi yra psalmė, atliekama po pirmojo skaitinio. Paprastai imama tam skaitiniui skirtoji psalmė. Tačiau bendrosiose šventųjų, apeiginėse, įvairiems reikalams, votyvinėse ir Mišiose už mirusiuosius leidžiama pasirinkti pačiam celebrantui, vadovaujantis pastoracinės dalyvių naudos sumetimais.

Tačiau tiems atvejams, kai psalmė iš tikrųjų giedama, kad žmonės galėtų lengviau pagiedoti psalmės priegiesmį, įvairiems liturginių metų laikams ir įvairioms šventųjų grupėms yra parinkti keli bendrieji psalmių ir priegiesmių tekstai, kuriuos galima giedoti vietoje specialiai tiems skaitiniams skirtųjų[112].

90. Antrasis, po antrojo skaitinio prieš Evangeliją, giedotinas tekstas yra arba nustatytas kiekvienoms Mišioms savas, priderintas prie Evangelijos, arba paliekamas pasirinkti iš bendrosios kurio nors laiko serijos ar iš Bendrųjų skaitinių šventiesiems skyriaus.

91. Gavėnios laiku prieš ir po posmelio prieš Evangeliją norint galima imti vieną iš žemiau pateikiamų šūkių[113].

5 SKYRIUS
SKAITINIŲ TVARKOS APRAŠYMAS

92. Norėdami padėti sielų ganytojams suvokti visos Skaitinių tvarkos struktūrą, kad ji galėtų būti tinkamiausiai panaudota ir kad tikintieji iš to gautų dvasinę naudą, manome esant naudinga pateikti trumpą aprašymą, liečiantį bent jau svarbiausias šventes ir įvairius liturginių metų laikus. Taip paaiškės tie principai, kuriais remiantis skaitiniai buvo parinkti ir išdėstyti pagal aukščiau nurodytas taisykles.

1. Adventas

A. Sekmadieniai

93. Evangelijos skaitiniai turi savitą pobūdį: jie pasakoja apie Kristaus atėjimą laikų pabaigoje (I sekmadienis), apie Joną Krikštytoją (II ir III sekmadieniai), apie įvykius, kurie tiesiogiai paruošė Kristaus gimimą (IV sekmadienis).

Senojo Testamento skaitiniai yra pranašystės apie Mesiją ir mesijinius laikus, ypač iš Izaijo knygos.

Apaštalų raštų skaitiniai teikia įvairiais atžvilgiais šiam laikui būdingus paraginimus bei pranešimus.

B. Šiokiadieniai

94. Pateikiamos dvi skaitinių serijos: viena nuo advento pradžios iki gruodžio 16, o kita – nuo gruodžio 17 iki 24 dienos.

Pirmoje advento dalyje skaitoma iš eilės Izaijo knyga, neišskiriant nė tų svarbesniųjų jos tekstų, kurie pasitaiko ir sekmadieniais. Evangelijos šioms dienoms parinktos atsižvelgiant į pirmąjį skaitinį.

Nuo antrosios savaitės ketvirtadienio prasideda skaitiniai iš Evangelijų apie Joną Krikštytoją, o pirmasis skaitinys yra arba Izaijo knygos tęsinys, arba kitas, atsižvelgiant į Evangeliją, parinktas tekstas.

Paskutinę savaitę prieš Kalėdas skaitomi Evangelijose pateikiami Mato (1 sk.) ir Luko (1 sk.) aprašytieji įvykiai, kurie tiesiogiai paruošė Viešpaties gimimą. Pirmajam skaitiniui, atsižvelgiant į Evangelijas, parinkti įvairūs Senojo Testamento knygų tekstai, iš kurių keletas yra labai svarbios mesijinės pranašystės.

2. Kalėdų laikas

A. Iškilmės, šventės ir sekmadieniai

95. Vigilijai ir trejoms Kalėdų Mišioms pranašų ir kiti skaitiniai buvo parinkti pagal Romos tradiciją.

Sekmadienį per Kalėdų aštuondienį Šventosios Šeimos šventei skirtoji Evangelija kalba apie Jėzaus vaikystę, o kiti skaitiniai – apie šeimos gyvenimo dorybes.

Kalėdų aštuntąją dieną, per Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmę, skaitiniai kalba ir apie Švč. Mergelę, Dievo Gimdytoją ir apie Švenčiausiojo Jėzaus Vardo suteikimą Kūdikiui.

Antrąjį sekmadienį po Kalėdų skaitiniai nušviečia įsikūnijimo slėpinį.

Per Kristaus Apsireiškimo iškilmę skaitinys iš Senojo Testamento ir Evangelija išsaugo Romos tradiciją, o skaitinys iš Apaštalų raštų yra tekstas apie pagonių pašaukimą į išganymą.

Kristaus Krikšto šventėje parinkti tekstai apie tą slėpinį.

B. Šiokiadieniai

96. Nuo gruodžio 29 dienos toliau skaitomas visas Pirmasis Jono laiškas. Jis pradedamas skaityti jau gruodžio 27 dieną, per paties šv. Jono šventę, ir rytojaus dieną – per Nekaltųjų vaikelių šventę. Evangelijos liečia įvairius viešus Kristaus pasireiškimus. Tad skaitomi Jėzaus vaikystės įvykiai, aprašyti Evangelijoje pagal Luką (gruodžio 29 ir 30 dienomis), pirmasis Evangelijos pagal Joną skyrius (gruodžio 31 – sausio 5 dienomis) ir keturiose evangelijose aprašytieji svarbiausieji Viešpaties pasireiškimai (sausio 7–12 dienomis).

3. Gavėnia

A. Sekmadieniai

97. Evangelijos skaitiniai suskirstyti šitaip:

Pirmąjį ir antrąjį sekmadienį paliekami pasakojimai apie gundymą ir apie Kristaus atsimainymą, kurie skaitomi pagal tris sinoptikus.

Trims kitiems A metų sekmadieniams grąžintos evangelijos apie samarietę, apie neregį ir apie Lozorių; kadangi šios ištraukos labai svarbios krikščionių iniciacijai, jas galima imti ir B bei C metais, ypač ten, kur yra katechumenų.

Tačiau B ir C metams pateikiama ir kitų tekstų, būtent: B metams – Jono tekstai apie būsimą Kristaus pašlovinimą kryžiaus kančia ir prisikėlimu, o C metais – Luko tekstai apie atsivertimą.

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienį procesijai iš trijų sinoptinių evangelijų parinkti tekstai apie Viešpaties iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, o Mišiose skaitomas Viešpaties kančios pasakojimas.

Senojo Testamento skaitiniai liečia išganymo istoriją, kuri yra vienas iš svarbiųjų gavėninės katechezės objektų. Kiekvieniems metams yra serija tekstų, kuriais pateikiami svarbiausieji tos istorijos elementai nuo pradžios iki Naujosios Sandoros pažadėjimo.

Apaštalų raštų skaitiniai yra taip parinkti, kad derėtų su Evangelijos bei Senojo Testamento skaitiniais ir sudarytų tarp jų kuo glaudesnį ryšį.

B. Šiokiadieniai

98. Evangelijos ir Senojo Testamento skaitiniai yra taip parinkti, kad atitiktų vieni kitus ir liestų įvairias gavėninės katechezės temas, derėdami su šio laikotarpio dvasingumu. Nuo ketvirtosios savaitės pirmadienio siūlomas pusiau tęstinis Evangelijos pagal Joną skaitymas, tai yra gavėnios pobūdžiui tinkamesni šios Evangelijos tekstai.

Kadangi skaitiniai apie samarietę, neregį, Lozorių dabar skaitomi sekmadieniais, tačiau tik A metais (o B ir C metais tik pagal norą), tai numatyta galimybė juos imti ir šiokiadieniais. Dėl to trečiosios, ketvirtosios ir penktosios savaitės pradžioje yra įterptos „Pasirenkamos Mišios“ („Ad libitum“) su tais tekstais; juos galima imti bet kurį tos savaitės šiokiadienį vietoje tai dienai skirtų.

Pirmomis Didžiosios savaitės dienomis visi skaitiniai yra susiję su Kančios slėpiniu. Krizmos Mišių skaitiniai nušviečia Kristaus mesijinį uždavinį ir jo pratęsimą Bažnyčioje per sakramentus.

4. Didysis Tridienis ir Velykų laikas

A. Didysis Velykų Tridienis

99. Didįjį ketvirtadienį Paskutinės vakarienės Mišiose prisiminimas prieš kančią įvykusios vakarienės leidžia ypatingoje šviesoje pamatyti tiek Kristaus, plaunančio mokiniams kojas, pavyzdį, tiek Pauliaus žodžius apie krikščioniškųjų Velykų įsteigimą Eucharistijoje.

Didžiojo penktadienio Viešpaties Kančios liturgijos viršūnė – Kančios istorija pagal Joną. Kristus, apie kurį Izaijo knyga pranašauja kaip apie Viešpaties tarną, iš tikrųjų tapo vieninteliu kunigu, paaukodamas save Tėvui.

Velyknakčio vigilijai pateikiami septyni skaitiniai iš Senojo Testamento, kurie primena nuostabius Dievo atliktus darbus išganymo istorijoje, ir du iš Naujojo Testamento: prisikėlimo paskelbimas pagal tris sinoptines evangelijas bei skaitinys iš apaštalo Pauliaus apie krikščionių krikštą kaip Kristaus prisikėlimo sakramentą.

Velykų dienos Mišių Evangelijos skaitinys – Jono tekstas apie tuščią kapą. Tačiau galima pasirinkti skaityti ir tekstus, skirtus Velyknakčiui, o vakarinėms Mišioms – Luko pasakojimą apie pasirodymą mokiniams kelyje į Emausą. Pirmasis skaitinys yra iš Apaštalų darbų, kurie Velykų laiku pakeičia Senojo Testamento skaitinius. Skaitiniai iš Apaštalų raštų susiję su Velykų slėpiniu ir kalba, kaip jis turi būti išgyvenamas Bažnyčioje.

B. Sekmadieniai

100. Iki trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijos skaitiniai pasakoja apie prisikėlusio Kristaus pasirodymus. Skaitiniai apie Gerąjį Ganytoją paskirti ketvirtajam Velykų sekmadieniui. Penktąjį, šeštąjį ir septintąjį Velykų sekmadienį skaitomos ištraukos iš Kristaus kalbos bei maldos po Paskutinės vakarienės.

Pirmasis skaitinys imamas iš Apaštalų darbų, paraleliniu ir progresyviniu būdu paskirstytų į trejų metų ciklą. Taip kiekvienais metais pristatomi kai kurie dalykai apie jaunosios Bažnyčios gyvenimą, reiškimąsi ir augimą.

Skaitiniui iš Apaštalų raštų A metais imamas Pirmasis Petro laiškas, B metais – Pirmasis Jono laiškas, o C metais – Apreiškimas Jonui. Šie tekstai, atrodo, labiausiai skamba džiugaus tikėjimo ir tvirtos vilties dvasia, būdinga Velykų laikui.

C. Šiokiadieniai

101. Pirmasis skaitinys, kaip ir sekmadieniais, pusiau tęstiniu būdu imamas iš Apaštalų darbų. Evangelijai per Velykų aštuondienį imami pasakojimai apie Kristaus pasirodymus. Po aštuondienio pusiau tęstiniu būdu skaitoma Evangelija pagal Joną. Iš jos imami labiau velykinio pobūdžio tekstai, šitaip papildant jau per gavėnią pradėtą skaitymą. Didžiąją velykinių skaitinių dalį sudaro Viešpaties kalba ir malda po Paskutinės vakarienės.

D. Kristaus Žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios Atsiuntimo iškilmės

102. Kristaus Žengimo į dangų iškilmė kaip pirmą skaitinį turi šio įvykio atpasakojimą pagal Apaštalų darbus. Jį papildo skaitiniai iš Apaštalo laiškų apie Kristų, išaukštintą Tėvo dešinėje. Kiekvieno ciklo Evangelija yra sava, skirtingai kiekvieno evangelisto nupasakotas tas pats įvykis.

Sekminių vigilijos vakarinėse Mišiose siūlomi keturi tekstai iš Senojo Testamento, kad būtų galima išsirinkti vieną, siekiant nušviesti šios iškilmės daugiaprasmiškumą. Skaitinys iš Apaštalų raštų aprašo Šventosios Dvasios Bažnyčioje atliekamą uždavinį. O Evangelija primena Kristaus prieš savo išaukštinimą duotą pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią.

Sekminių dienos Mišioms pirmasis skaitinys yra tradicinė ištrauka iš Apaštalų darbų, kurioje pasakojama apie didįjį Sekminių įvykį. Apaštalo tekstai aprašo Šventosios Dvasios veikimo pasekmes Bažnyčios gyvenime. Evangelijos skaitinys primena, kaip Jėzus Velykų vakare suteikė savo mokiniams Šventąją Dvasią. Kiti pasirinkimui skirti tekstai kalba apie Dvasios poveikį mokiniams ir Bažnyčiai.

5. Eilinis laikas

A. Tekstų parinkimas ir sutvarkymas

103. Eilinis laikas prasideda pirmadienį, einantį po sekmadienio, kuris būna po sausio 6 d., ir tęsiasi iki antradienio prieš Pelenų dieną imtinai; vėl prasideda nuo pirmadienio po Sekminių ir baigiasi prieš pirmojo advento sekmadienio pirmąją Vakarinę.

Skaitinių knyga pateikia skaitinius 34 sekmadieniams ir po jų einančioms savaitėms. Tačiau kai kada eilinių savaičių būna tik 33. Be to, kai kurie sekmadieniai arba priklauso kuriam nors kitam liturginiam laikui (sekmadienis, kurį švenčiama Kristaus Krikšto šventė, ir Sekminių sekmadienis), arba sutrukdomi tą dieną pasitaikančios iškilmės (pvz., Švč. Trejybės, Kristaus Visatos Valdovo).

104. Norint tinkamai sutvarkyti eiliniam laikui skirtus skaitinius, reikia laikytis tokių normų:

1. Sekmadienis, kurį švenčiama Kristaus Krikšto šventė, atstoja pirmąjį eilinį sekmadienį. Todėl pirmosios savaitės skaitiniai pradedami pirmadienį po to sekmadienio, kuris būna po sausio 6 d. Jeigu Kristaus Krikšto šventė švenčiama pirmadienį po sekmadienio, kurį buvo švenčiamas Kristaus Apsireiškimas, tada pirmosios savaitės skaitiniai prasideda nuo antradienio.

2. Sekmadienis po Kristaus Krikšto šventės yra antrasis eilinis sekmadienis. Visi kiti sekmadieniai skaičiuojami progresyvine tvarka iki sekmadienio, po kurio prasideda gavėnia. Skaitiniai savaitės, kurioje būna Pelenų diena, nutraukiami antradienį.

3. Kai po Sekminių vėl imamasi eilinio laiko skaitinių, daroma taip:

– jeigu eilinių sekmadienių tais metais yra 34, tai po Sekminių imama savaitė, iškart einanti po tos, kurios skaitiniai buvo skaityti paskutinėmis dienomis prieš gavėnią[114];

– jeigu eilinių sekmadienių tais metais yra 33, tai pirmoji savaitė, kurią reikėtų imti po Sekminių, praleidžiama, kad būtų perskaityti dviem paskutinėms metų savaitėms skirti eschatologiniai tekstai[115].

B. Skaitiniai sekmadieniams

1. Evangelijos

105. Antrąjį eilinį sekmadienį Evangelija dar liečia Viešpaties pasireiškimą, kurį šventė Apsireiškimo iškilmė. Todėl skaitoma tradicinė perikopė apie vestuves Kanoje ir kitos dvi, taip pat paimtos iš Evangelijos pagal Joną.

Nuo III sekmadienio pradedamas pusiau tęstinis trijų sinoptinių Evangelijų skaitymas. Šis skaitymas taip tvarkomas, kad pateiktų kiekvienai Evangelijai savitą doktriną, atskleidžiančią Viešpaties gyvenimą ir mokymą.

Be to, iš tokio paskirstymo gaunama tam tikra dermė tarp kiekvienos Evangelijos turinio ir liturginių metų eigos. Tuoj po Apsireiškimo skaitoma apie pirmuosius Viešpaties pamokslus, kurie puikiai rišasi su Krikštu ir pirmaisiais Kristaus pasireiškimais. O liturginių metų gale savaime prieinama prie paskutiniams sekmadieniams savitos eschatologinės temos, kurią kaip tik plačiau ar siauriau liečia paskutiniai Evangelijų skyriai prieš Kančią.

B metais po XVI sekmadienio įterpiami penki skaitiniai iš šešto Evangelijos pagal Joną skyriaus („kalba apie gyvenimo duoną“). Tai savaime reikalinga, nes Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie duonos padauginimą čia atstoja tą patį Morkaus pasakojimą. C metais pusiau tęstinio skaitymo iš Evangelijos pagal Luką pradžioje (tai yra III sekmadienį) įdėtas tos Evangelijos prologas, kuris labai gražiai parodo autoriaus užmojį ir kurio nebuvo galima įdėti kitur.

2. Senojo Testamento skaitiniai

106. Šie skaitiniai parinkti atsižvelgiant į evangelines perikopes. Tuo siekiama išvengti didelio skirtumo tarp atskirų Mišių skaitinių ir ypač pabrėžti abiejų Testamentų tarpusavio vienybę. Ryšį tarp tų pačių Mišių skaitinių parodo tinkamai parinktos antraštės, dedamos prieš kiekvieną skaitinį.

Skaitiniai parinkti, kiek buvo galima, trumpi ir lengvi. Tačiau kartu pasirūpinta, kad sekmadieniais būtų skaitoma kuo daugiau svarbiausiųjų Senojo Testamento tekstų. Tiesa, jie Skaitinių knygoje išdėstyti atsižvelgiant į evangelijas, tai yra nenuosekliai, bet vis dėlto Dievo žodžio turtas taip atveriamas, kad visiems sekmadienio Mišių dalyviams taptų žinomos beveik visos svarbesnės Senojo Testamento vietos.

3. Skaitiniai iš Apaštalų raštų

107. Epistolėms numatyta pusiau tęstiniu būdu skaityti Pauliaus ir Jokūbo laiškus (Petro ir Jono laiškai skaitomi Velykų ir Kalėdų laikotarpiais).

Eilinio laiko pradžioje skaitomas Pirmasis laiškas korintiečiams. Kadangi jis gana ilgas ir liečia įvairius klausimus, tai padalytas į trejų metų ciklą. Taip pat pasirodė reikalinga ir laišką Žydams padalyti į dvi dalis; pirmoji skaitoma B metais, antroji – C metais.

Pažymėtina, kad parinkti tik gana trumpi ir nelabai sunkūs tekstai, idant tikintieji suprastų.

Žemiau (p. 62) dedama II lentelė[116] rodo laiškų paskirstymą eiliniams sekmadieniams per trejų metų ciklą.

C. Skaitiniai eilinio laiko Viešpaties iškilmėms

108. Švč. Trejybės, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo bei Švč. Jėzaus Širdies iškilmėms parinkti tekstai, kurie atskleidžia svarbiausius šių švenčių bruožus.

XXXIV, paskutiniojo, sekmadienio skaitiniai kalba apie Kristų, Visatos Valdovą, karaliaus Dovydo asmeniu pavaizduotą, kančios ir kryžiaus pažeminimuose paskelbtą Karaliumi, Bažnyčioje viešpataujantį ir laikų pabaigoje sugrįšiantį.

D. Šiokiadienių skaitiniai

1. Evangelijos

109. Evangelijos taip sudėliotos, kad pirma būtų skaitomas Morkus (I–IX savaitės), paskui Matas (X–XXI sav.), pagaliau Lukas (XXII–XXXIV sav.). Morkaus 1–12 skyriai skaitomi ištisai, praleidus tik dvi šeštojo skyriaus perikopes, kurios skaitomos kitų laikotarpių šiokiadieniais. Iš Mato ir Luko skaitoma visa, ko nėra Evangelijoje pagal Morkų. Du ar tris kartus skaitoma visa tai, kas kiekvienoje evangelijoje turi visiškai savitą atspalvį, arba kas reikalinga, kad būtų gerai suprantama Evangelijos eiga. Eschatologinė Kristaus kalba, kuri visa yra Evangelijoje pagal Luką, skaitoma metų gale.

2. Pirmasis skaitinys

110. Pirmasis skaitinys keletą savaičių būna iš vieno Testamento, paskui iš kito, pagal skaitomos knygos ilgumą.

Iš Naujojo Testamento knygų skaitomos gana plačios ištraukos, leidžiančios suvokti kiekvieno Apaštalų laiško esminį turinį.

Iš Senojo Testamento galima skaityti tik parinktas vietas, kurios, kiek įmanoma, parodytų atskirų knygų pobūdį. Istoriniai tekstai parinkti taip, kad sudarytų išganymo istorijos iki Viešpaties įsikūnijimo santrauką. Labai ilgų pasakojimų nebuvo galima įdėti, todėl kartais yra tik parinktos eilutės, kad skaitinys nebūtų per ilgas. Be to, istorinių įvykių religinė prasmė kartais iliustruojama kai kuriais Išminties knygų tekstais, įdėtais kurios nors istorinės serijos pradžioje ar pabaigoje.

Skaitiniuose eiliniams šiokiadieniams rado vietos beveik visos Senojo Testamento knygos. Nepanaudotos tik labai trumpos pranašų knygos (Abdijas, Sofonijas) ir viena poetinė knyga (Giesmių giesmė). Iš didaktinių pasakojimų, kuriems suprasti reikia gana ilgų skaitinių, imami tik Tobitas ir Ruta, o kiti nepanaudojami (Estera ir Judita). Tačiau iš pastarųjų yra tekstų kitų laikų sekmadieniams arba šiokiadieniams.

Žemiau (p. 63) dedama III lentelė[117] parodo vieno ir kito Testamento knygų paskirstymą eiliniams šiokiadieniams per dvejus metus.

Liturginių metų pabaigoje skaitomos knygos, atitinkančios eschatologinį to laiko pobūdį, būtent Danielio knyga ir Apreiškimas Jonui.

6 SKYRIUS
SKAITINIŲ TVARKOS PRITAIKYMAI, VERTIMAI Į ŠIUOLAIKINES KALBAS IR PATEIKIMO FORMA

1. Pritaikymai ir vertimai

111. Liturginiame sambūryje Dievo žodis visada turi būti skelbiamas arba iš Šventojo Sosto parengtų lotyniškųjų tekstų, arba iš liturginiam naudojimui skirtų Vyskupų Konferencijų patvirtintų vertimų.[118]

Šventojo Rašto ištraukų vertimas turi atitikti Naujosios Vulgatos lotynišką tekstą, skirtą vartoti liturgijoje[119]. Verčiant Šventojo Rašto tekstus, reikia rūpestingai atsižvelgti ne tik į svarbius egzegezės bei literatūros principus, bet ir į šių tekstų vartoseną liturgijoje, žodinės komunikacijos, skaitymo ir giedojimo reikalavimus, ypač psalmėse ir biblinėse giesmėse.

Reikia stengtis, kad šie vertimai žingsnis po žingsnio įgytų tam tikrą vienodumą ir pastovumą, kad, ypač svarbesniųjų tekstų, tebūtų vienintelis vertimas, aprobuotas tų Vyskupų Konferencijų, kurių teritorijose vartojama ta pati kalba[120].

112. Mišių Skaitinių knygos turi būti išverstos visos, tai yra visos jų dalys, neišskiriant Įžanginių pastabų. Jeigu Vyskupų Konferencija matys kokių nors pritaikymų poreikį, juos bus galima daryti tik gavus Apaštalų Sosto pripažinimą[121].

113. Dėl didelės Skaitinių knygų apimties jas būtina leisti keliais tomais, bet nėra instrukcijos, kaip juos suskirstyti. Tačiau visuose tomuose reikia pateikti tekstus, kurie paaiškina tos dalies struktūrą ir paskirtį.

Rekomenduojama senu papročiu atskirai leisti Evangelijų knygą, o kitą – skaitinių iš Senojo ir Naujojo Testamento.

Taip pat naudinga turėti atskirai Skaitinių knygą sekmadieniams (čia galima įdėti ir ištraukas iš Skaitinių šventųjų Mišioms) ir Skaitinių knygą šiokiadieniams. Skaitinių knygą sekmadieniams galima atitinkamai padalyti pagal trejų metų ciklą, kad kiekvieniems metams viskas būtų pateikiama iš eilės.

Bet galima laisvai laikytis ir kitokio paskirstymo, jei tik jis bus pripažintas patogesnis pastoracijai.

114. Prie skaitinių visada reikia jungti giedamuosius tekstus. Tačiau gali būti ir atskiros giedamųjų tekstų knygos. Giedamąjį tekstą patartina spausdinti padalytą posmais.

115. Kai skaitinys susideda iš įvairių dalių, teksto struktūra turi būti aiškiai matoma iš tipografinio išdėstymo. Taip pat patartina net ir nepoetinį tekstą spausdinti padalytą į eilutes, kad būtų lengviau skaityti.

116. Kur yra siūloma ilgoji ir trumpoji forma, reikia jas duoti atskirai, kad ir vieną, ir kitą būtų lengva skaityti. Kur toks atskyrimas pasirodys tikrai nereikalingas, reikia rasti būdą, kaip kiekvieną tekstą būtų galima teisingai atskirti ir perskaityti.

117. Vertimuose tekstai turi būti pateikti su atitinkamomis antraštėmis. Jei atrodytų naudinga, prie antraštės galima pridėti pastabą, kuri geriau paaiškintų bendrąją perikopės prasmę, tačiau kitokiu šriftu nurodant, kad tai yra pasirinktinai skaitomas tekstas[122].

118. Visose knygose turi būti biblinė perikopių rodyklė kaip knygoje „Ordo Lectionum Missae“[123]. Tada Skaitinių knygose, esant reikalui, lengviau rasti reikalingus tekstus.

2. Atskirų skaitinių forma

Skaitinių tvarka kiekvienam skaitiniui pateikia teksto nuorodą, antraštę ir pradžią (incipit). Reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

A. Teksto nuoroda

119. Teksto nuoroda (t. y. skyriaus ir eilutės nurodymas) visada, išskyrus psalmes[124], duodama pagal Naująją Vulgatą, o kai yra skirtumas, pridedama ir antroji nuoroda pagal teksto originalą (hebrajų, aramėjų arba graikų). Vertimuose į tautines kalbas, atsižvelgiant į toms kalboms skirtus kompetentingos vyresnybės nutarimus, galima naudoti tik vieną numeraciją, kuri tos vyresnybės patvirtinta liturginiam naudojimui. Tačiau reikia, kad visada būtų tikslus skyrių ir eilučių nurodymas, kurį galima tinkamai įdėti ir pačiame tekste ar jo šone.

120. Šis nurodymas reikalauja, kad liturginėse knygose būtų teksto „pristatymas“, kuris turi būti perskaitomas pamaldose, nors Skaitinių tvarkoje jo nėra. Pristatymas parengiamas pagal žemiau išdėstytas normas, tačiau jos, atsižvelgiant į vietinius ar kalbinius papročius ir poreikius, kompetentingos vyresnybės nutarimais gali būti pakeistos.

121. 1. Visuomet sakoma: „Skaitinys iš... knygos“, „Skaitinys iš... laiško“ arba „Iš šventosios Evangelijos pagal...“, o ne „.. pradžia“ (nebent atskirais atvejais tai atrodytų reikalinga) arba „...tęsinys“.

122. 2. Knygų pavadinimai išlaikomi tradiciniai, išskyrus šiuos atvejus:

a) Kai yra dvi to paties pavadinimo knygos, sakoma „Pirmoji ... knyga“ ir „Antroji ... knyga“ (pvz. Karalių, Makabėjų) arba „Pirmasis ... laiškas“, „Antrasis ... laiškas“.

b) Šioms knygoms imami dabar dažniau vartojami pavadinimai:

„Pirmoji ir Antroji Samuelio knygos“ vietoje „Pirmosios ir Antrosios Karalių knygų“;
„Pirmoji ir Antroji Karalių knygos“ vietoje „Trečiosios ir Ketvirtosios Karalių knygų“;
„Pirmoji ir Antroji Kronikų knygos“ vietoje „Pirmosios ir Antrosios Paralipomenų knygų“;
„Ezdro knyga“ ir „Nehemijo knyga“ vietoje „Pirmosios ir Antrosios Ezdro knygų“.

c) Atskiros Išminties knygos turi tokius pavadinimus: Jobo, Patarlių, Koheleto (Ekleziasto), Giesmių giesmės, Išminties, Siracido (Ekleziastiko) knyga.

d) Skaitant Naujojoje Vulgatoje pranašams priskiriamas knygas, sakoma: „Skaitinys iš pranašo Izaijo, Jeremijo, Barucho ... knygos“ ir „Skaitinys iš Ezechielio, Danielio, Ozėjo ... Malachijo pranašystės“; taip sakoma ir skaitant tas knygas, kurių kai kas nelaiko iš tiesų pranašinėmis.

e) Sakoma „Raudų knyga“ ir „Laiškas žydams“, neminint Jeremijo ar Pauliaus.

B. Antraštė

123. Antraštė kiekvienam tekstui yra atidžiai parinkta (dažniausiai iš paties teksto žodžių), kad nurodytų svarbiausiąją skaitinio temą ir, jeigu reikalinga, parodytų ryšį tarp tų pačių Mišių skaitinių.

C. Pradžia (Incipit)

124. Pradžią pirmiausia sudaro įprasti įžanginiai žodžiai: „Anuo metu“, „Anomis dienomis“, „Broliai ir seserys“, „Mylimieji“, „Štai ką sako Viešpats“. Jie praleidžiami, kai pačiame tekste pakankamai nurodytas laikas ar asmenys, arba kai teksto pobūdis tokių žodžių nereikalauja. Kompetentingos vyresnybės nutarimu atskirų tautų kalbose tos formulės gali būti keičiamos ar praleidžiamos.

Po šitų žodžių tiksliai nurodoma paties skaitinio pradžia, praleidus ar pridėjus keletą žodžių, jei to reikia, kad nuo konteksto atskirtas tekstas būtų suprantamas. Taip pat pateikiamos atitinkamos nuorodos, kur tekstą sudaro ne ištisos eilutės, jeigu tokius pakeitimus reikia daryti.

D. Baigiamieji žodžiai

125. Skaitinio gale, kad žmonėms būtų lengviau atsiliepti, pridedami skaitovo tariami žodžiai: „Tai Dievo žodis“, „Tai Viešpaties žodis“ ar panašūs – pagal krašto papročius.

IŠNAŠOS