Pirmasis skaitinys (Apd 28, 11–16. 30–31)

    Po trijų mėnesių mes išplaukėme Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje. Jis buvo papuoštas Dvynių herbu. Atplaukę į Sirakūzus, prastovėjome tris dienas. Po to, buriuodami palei krantą, pasiekėme Regiją ir dar po dienos, ėmus pūsti pietų vėjui, per dvi dienas atvykome į Puteolį. Ten susitikome su broliais, kurie pakvietė mus septynias dienas pasisvečiuoti. Taip mes atvykome į Romą.
    Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo pasitikti iki Apijaus aikštės ir „Trijų tavernų“. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo.
    Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi atskirame bute su serginčiu jį kareiviu.
    Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priimdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas mokė apie Jėzų Kristų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 97, 1. 2–3ab. 3cd–4. 5–6)

P. Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo tisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
Valdovą Viešpatį girkit audringai. – P.

P.  Aleliuja. – Tave, Dieve, garbinam,
tave, Viešpatie, išpažįstam.
Tave šlovina garbingas apaštalų choras. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 22–33)

    Miniai pasisotinus, tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
    Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
    Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.
    Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei tu čia, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus.
    Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
    Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“