2024-10-04
penktadienis
Viešpaties Paaukojimo šventė
Ši šventė graikų vadinta Hypapante, nes keturiasdešimtą dieną po gimimo Jėzus buvo Juozapo ir Marijos nuneštas į šventyklą, vykdant Mozės Įstatymą. Tikinti ir džiūgaujanti tauta pasitinka Išganytoją – „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“.
Pasaulinė Dievui pašvęstojo gyvenimo diena
Nuo 1997 metų Bažnyčioje kasmet vasario 2-ąją dieną yra minima Pašvęstojo gyvenimo diena, skirta tiems, kurie vienokiu ar kitokiu specialiu būdu pašventė savo gyvenimus Dievui: kontempliatyviems vienuoliams ir vienuolėms, apaštalinėms kongregacijoms, pasišventusių pasauliečių institutams.
Ši diena buvo įsteigta popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva. Jos ištakose – 1994 m. Vyskupų sinodas, skirtas pašvęstajam gyvenimui ir jo misijai Bažnyčiai, ir 1996 m. popiežiaus paskelbtas posinodinis paraginimas „Vita consecrata“, kuriame jis surinko ir apibendrino Sinodo vaisius. Dar po metų, 1997 m., buvo įsteigta atskira pašvęstajam gyvenimui skirta minėjimo diena.
Šalia savo specifinį pobūdį turinčių laikų metuose yra dar 33 ar 34 savaitės, kai Kristaus paslaptis švenčiama ne kuriuo nors išskirtiniu požiūriu, o tiesiog visa kartu, ypač sekmadieniais. Šis periodas vadinasi eilinis laikas. Eilinis laikas prasideda pirmadienį po sekmadienio, buvusio po sausio 6 dienos, ir baigiasi antradienį prieš Pelenų dieną; vėl prasideda pirmadienį po Sekminių ir baigiasi prieš I advento sekmadienio I Vakarinę (AC, 43–44).
Mal 3, 1–4: Ateis į savo šventyklą valdovas, kurio jums reikia
arba Žyd 2, 14–18: Jis turėjo visu kuo tapti panašus į broliusPs 24, 7. 8. 9. 10. P.: Visatos galingasis Viešpats yra garbingas Valdovas.
† Lk 2, 22–40: Mano akys išvydo tavo išgelbėjimą
Viešpaties Paaukojimo šventė
Ši šventė graikų vadinta Hypapante, nes keturiasdešimtą dieną po gimimo Jėzus buvo Juozapo ir Marijos nuneštas į šventyklą, vykdant Mozės Įstatymą. Tikinti ir džiūgaujanti tauta pasitinka Išganytoją – „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“.
Pasaulinė Dievui pašvęstojo gyvenimo diena
Nuo 1997 metų Bažnyčioje kasmet vasario 2-ąją dieną yra minima Pašvęstojo gyvenimo diena, skirta tiems, kurie vienokiu ar kitokiu specialiu būdu pašventė savo gyvenimus Dievui: kontempliatyviems vienuoliams ir vienuolėms, apaštalinėms kongregacijoms, pasišventusių pasauliečių institutams.
Ši diena buvo įsteigta popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva. Jos ištakose – 1994 m. Vyskupų sinodas, skirtas pašvęstajam gyvenimui ir jo misijai Bažnyčiai, ir 1996 m. popiežiaus paskelbtas posinodinis paraginimas „Vita consecrata“, kuriame jis surinko ir apibendrino Sinodo vaisius. Dar po metų, 1997 m., buvo įsteigta atskira pašvęstajam gyvenimui skirta minėjimo diena.
Šalia savo specifinį pobūdį turinčių laikų metuose yra dar 33 ar 34 savaitės, kai Kristaus paslaptis švenčiama ne kuriuo nors išskirtiniu požiūriu, o tiesiog visa kartu, ypač sekmadieniais. Šis periodas vadinasi eilinis laikas. Eilinis laikas prasideda pirmadienį po sekmadienio, buvusio po sausio 6 dienos, ir baigiasi antradienį prieš Pelenų dieną; vėl prasideda pirmadienį po Sekminių ir baigiasi prieš I advento sekmadienio I Vakarinę (AC, 43–44).