Pirmasis skaitinys (1 Kor 2, 1–10a)

    Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi.
    Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.
   Tiesa, mes tobuliesiems skelbiame išmintį, tačiau tai ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis. Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų garbingiausiojo Viešpaties nukryžiavę. Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią.

Atliepiamoji psalmė (Ps 36, 3–4. 5–6. 30–31)

P.  Teisuolio burna išmintį skelbia.

Viešpačiu kliaukis, gera daryki,
tai gyvensi pažadėtoje žemėj, turėsi ramybę.
Džiaukis, kad garbini Viešpatį.
Jis tau suteiks, ko širdis tavo trokšta. – P.

Viešpačiui savo likimą paveski,
juo pasikliauki: jis padarys, ko tau reikia.
Tavo teisybei leis pasirodyt kaip dienai,
kaip dienovidžio grožiui - tavajai teisei. – P.

Teisuolio burna išmintį skelbia,
liežuvis teisybę byloja.
Jo širdyje Dievo Teisynas,
ir jis nesvyruodamas žengia. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P.  Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
                     jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 14, 25–33)

     Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir netgi savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.
    Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: 'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'.
    Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių? Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
    Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys“.