Pirmasis skaitinys (Pr 3, 9–15)

    Viešpats Dievas šaukė užvalgiusį nuo medžio žmogų: „Kur gi esi?“
    Tasai atsiliepė: „Aš išgirdau sode tavo žingsnius, išsigandau esąs nuogas ir pasislėpiau“.
    Tada Dievas paklausė: „O kas tau pasakė, kad tu esi nuogas? Ar kartais nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau uždraudžiau valgyti?“
    Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man priskyrei, padavė vaisių, ir valgiau“.
    Viešpats Dievas kreipėsi į moteriškę: „Ką padarei?!“
    Moteris teisinosi: „Angis mane suvedžiojo, ir valgiau“.
    Tuomet Viešpats Dievas pasakė angiai: „Kadangi tai padarei, tu būsi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu šliauši pilvu ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonies. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 97, 1–4)

P.  Naują giesmę giedokite Viešpačiui: nuostabius darbus jis daro!

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro.
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

    Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo (Sūnaus).
    Jame esame tapę Dievo nuosavybe, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad pasitarnautume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijyje.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 28. 42)

P.  Aleliuja. – Sveika, Marija, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!
                     Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 26–38)

    Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
    Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“
    Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
    O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
    Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
    Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
    Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.