Pirmasis skaitinys (Rom 10, 9–18)

    Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.
    Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris jį tiki, neliks sugėdintas“.
    Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“.
    Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?! Juk parašyta: „Kokios dailios kojos skelbiančio gerą naujieną!“
    Betgi ne visi pakluso Gerajai Naujienai. Aure, Izaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiami Kristaus žodžiai.
    Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo? Kaipgi ne! „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 2–5)

P.  Per visą žemę eina jų aidas.

Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.

Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
kurių skambesio nebūtų girdėti.
Per visą žemę eina jų aidas,
jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

P.  Aleliuja. – Eikite paskui mane, – sako Viešpats, –
                     aš padarysiu jus žmonių žvejais. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 4, 18–22)

    Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai.
    Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.
    Jiedu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė.
    Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.