Pirmasis skaitinys (Sir 39, 6–10)

    Kas Dievo Teisyną širdim įsidėmi, tas įžvalgą proto ir mintį išugdo. Jo žodžiai – išmanūs, ir kalbos – ne tuščios, prasmingos jo maldos pagarbina Dievą. Jis moko patarti, protingai nuspręsti, išaiškinti slėpinius dar neįspėtus.
    Ko vertas jo mokslas, visiems jis parodo. Šlovė jam už tai, kad jis Sandoros laikos. Ir daugelis giria jo išmonę gerą, kuri nenublanksta per amžius ilgiausius. Visų yra gerbiamas jo atminimas, vaikaičiuose gyvas išlieka jo vardas.
    Jo išmintį skelbia tauta susirinkus, jam pagarbą rodo visi suėjimai.

Atliepiamoji psalmė (Ps 36, 3–6. 30–31)

P.  Teisuolio burna išmintį skelbia.

Viešpačiu kliaukis, gera daryki,
tai gyvensi pažadėtoje žemėj, turėsi ramybę.
Džiaukis, kad garbini Viešpatį.
Jis tau suteiks, ko širdis tavo trokšta. – P.

Viešpačiui rūpi teisiųjų likimas,
jie amžiais valdys gautąjį turtą.
Kai nelaimių metai užeis,
nebus jiems sarmatos. – P.

Teisuolio burna išmintį skelbia,
liežuvis teisybę byloja.
Jo širdyje Dievo Teisynas,
ir jis nesvyruodamas žengia. – P.

P.  Aleliuja. – Eikite paskui mane! – sako Viešpats,–
                     – Aš jus padarysiu žmonių žvejais. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 16, 13–19)

        Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko žmogaus Sūnų?“
        Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
        Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
        Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
        Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras - Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.