Pirmasis skaitinys (Ez 47, 1-2. 8-9. 12)

   Angelas atvedė mane atgal prie įėjimo šventyklon, ir štai iš šventyklos slenksčio tryško vanduo ir tekėjo į rytus, nes šventyklos priekis buvo atkreiptas į rytus. Vanduo sroveno dešiniąja šventovės puse, į pietus nuo altoriaus. Toliau angelas mane vedė pro šiaurės vartus ir nuvedė laukan prie išorinių vartų į rytus. Ir štai dešine puse čiurleno vanduo.
   Angelas man tarė: „Štai vanduo teka į rytus, jis srovena žemyn į Arabą ir bėga į jūrą, į drumzliną vandenį. Tuo būdu nešvarus vanduo pasidaro sveikas. Kur toji upė pasiekia, ten visa, kas juda ir kruta, gali gyventi. Daug žuvų bus visur, kur tik vanduo tas atiteka. Jūros vanduo pasveiksta; kur tik srovė pasiekia, viskas atgyja.
   Abejuose upės krantuose auga visokie vaismedžiai. Jų lapai nevys, ir nebus jie be vaisiaus. Kas mėnuo jie ves naujų, nes vanduo tekės iš šventovės. Vaisiai tiks maistui, o lapai – vaistams.“

Atliepiamoji psalmė (Ps 45, 2–3. 5–6. 8–9)

P.  Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą,
     kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.

Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė;
jis varguose ištikimiausias mūsų Globėjas.
Todėl nesibijom, net jei žemė drebėtų,
jei kalnai griūtų į jūrų gelmę. – P.

Sraunūs upeliai džiugina Viešpaties Miestą,
kur stovi šventas Aukščiausiojo būstas.
Dievas jo viduje – jam nėra ko bijotis;
kas rytas anksti ateis jam Dievas padėti. – P.

Su mumis dangaus kariuomenių Viešpats,
Jokūbo Dievas, – štai mūsų tvirtovė.
Eikit, pasižiūrėkit, ką Viešpats nuveikia,
kokių stebuklų jis žemėje daro. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 3, 9b–11. 16–17)

    Broliai!
    Jūs esate Dievo statyba. Dievo man suteikta malone aš, kaip protingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūri, kaip bestatąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.
    Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?! Jei kas Dievo šventovę sunaikintų, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!

Posmelis prieš evangeliją (2 Kr 7, 16)

P.  Aleliuja. – Išsirinkau ir pašventinau šitą vietą, – sako Viešpats,–
                     kad čia mano vardas būtų per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 2, 13–22)

    Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų.
    Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.
    Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“.
    Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“
    Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“.
    Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą.
    Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.