Pirmasis skaitinys (Ef 4, 1–7. 11–13)

    Broliai!
    Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais.
    Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.
    Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą – vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.

Atliepiamoji psalmė (Ps 22, 1–6)

P.  Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei.– P.

Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. – P.

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. – P.

Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Sėkla yra Dievo žodis, o sėjėjas – Kristus.
                      Kas jį suranda, išliks per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 1–9. (10. 13–20))

    Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, taip kad jis įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas bylojo:
    „Pasiklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit išleido daigus, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir užgožė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą“.
    (Jis dar pridėjo: „Kas turi ausis, teklauso!“
    Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus.
    Ir jis paklausė: „Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus?
    Sėjėjas – tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Ne kitaip su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie bematant pasipiktina. Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios suskilusios aistros nustelbia žodį, ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą,šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“.)