Pirmasis skaitinys (Sir 26, 1–4. 13–16)

    Gera moteriškė – tai vyro palaima: ji dvigubą amžių jam duoda gyventi. Šauni moteriškė – tai vyro paguoda: ramiai jam prabėga gyvenimo metai.
    Švelni moteriškė – tai didelis lobis; tik tas jį atranda, kas Viešpaties bijo. Turtingas ar vargšas – vis tiek koks jis būtų – turės sveiką širdį ir veidą vis giedrą.
    Žavi moteriškė pragiedrina vyrą; jos išmintingumas jėgas jo tausoja. Tyli moteriškė – tai dangiškas dovis; išauklėta moteris – turtas brangiausias.
    Drovi moteriškė – dukart gražesnė; nėra kas prilygtų brangiam jos tyrumui.
    Kaip tekanti saulė nušviečia padangę, taip moters taurumas namus jos dabina.

Atliepiamoji psalmė (Ps 130,1–3)

P.  Viešpatie, tu – mano sielos ramybė.

Viešpatie, mano širdis neišpuikus,
akys nežvelgia iš aukšto.
Tuščios didybės nenoriu vaikytis –
to, kas mano jėgą prašoka. – P.

Tikrai nuramdžiau savo dvasią,
padariau ją ramutėlę.
Tartum kūdikis motinos prieglobsty,
tartum kūdikis rami širdis mano krūtinėj. – P.

Pasikliauk Dievu, Izraeli,
dabar ir per amžius! – P

P. Aleliuja. – Aš pasaulio šviesa, – sako Viešpats.
                    Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 11–17)

    Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėli – vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė. Kartu ėjo nemaža miesto minia.
    Pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjas sustojo.
    O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.
    Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Tokios kalbos apie Jėzų pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje.