Pirmasis skaitinys (Apr 11, 19a; 12, 1. 3–6a. 10ab)

    Atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
    Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nurėžė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį.
    Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė.
    Aš girdėjau galingą balsą danguje, kuris sakė: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 44, 10bc. 11–12. 16; P.: 10b)

P. Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro.

Tarp tavo didžiūnų yra karalaičių.
Tau iš dešinės karalienė,
padabintoji auksu Ofyro. – P.

Pasiklausyki, dukrele,
pažvelki čionai, atkreipk savo ausį:
užmiršk savo tautą ir tėviškę savo.
Valdovui – meili tu, gražuole,
bet jis tavo Viešpats – pagarbink parpuolus. – P.

Eidamos jos džiūgauja, krykščia:
į valdovo rūmus mat žengia. – P.

    Broliai!
    Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip pirmgimis iš užmigusiųjų. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.
    Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Nes „jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų“.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Marija paimta į dangų – džiaugias angelų kariuomenė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 39–56)

    Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
    Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
    „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ši garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo sveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
    O Marija prabilo:
    „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
    Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
    Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
    Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.