Pirmasis skaitinys (Dan 7, 9–10. 13–14)

      Regėjau, kaip buvo pastatyti sostai, ir atsisėdo senyvas vyriškis. Jo drabužiai buvo balti kaip sniegas, jo galvos plaukai – tarsi gryna vilna.Ugningos liepsnos buvo jo sostas, jo ratai – liepsninga ugnis. Iš jo veržėsi karščio srautas. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir dešimt tūkstančių dešimčių tūkstančių stovėjo prieš jį. Susėdo teismas, ir buvo atskleistos knygos.
    Per naktinį regėjimą mačiau, kaip su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. Jis pasiekė senyvą vyrą ir buvo nuvestas į jo akivaizdą. Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos turės jam tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas. Jo karalystė niekada nežlugs!

Atliepiamoji psalmė (Ps 96, 1–2. 5–6. 9)

P. Viešpats – Valdovas, jis didis viršum visos žemės.

Viešpats – pasaulio Valdovas:
tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
Jį juosia debesys tamsūs,
teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

Sutirpsta kaip vaškas kalnai išsigandę
prieš Viešpatį – viso pasaulio Valdovą.
Byloja dangus apie jo teisingumą,
jo garbingumą regi pasaulis. – P.

Didis tu, Viešpatie, viršum visos žemės,
visų dievų tu aukščiausias.– P.

    Mylimieji!
    Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai.
    Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno.
    Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 17, 5c)

P.  Aleliuja. – Šitas yra mano mylimasis Sūnus,
                      kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 17, 1–9)

     Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.
     Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
     Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
     Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.
     Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
     Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.