Pirmasis skaitinys (2 Kor 4, 7–15)

    Broliai!
    Lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. Tuo būdu mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.
    Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, žinodami, kad tasai, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels su Jėzumi ir pastatys kartu su jumis. O visa tai – dėl jūsų, kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei.

Atliepiamoji psalmė (Ps 125, 1–6)

P. – Su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus.

Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė,
atrodė mums sapnas.
Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos,
liežuviai – linksmybe. – P.

Tada pagonys kalbėjo: „Jiems Viešpats stebuklą padarė!“
Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė,
mus aptvindė linksmybe. – P.

Kreipk, Viešpatie, mūsų likimą
tarytum Pietuos patvinusį srautą.
Su ašara beriamas grūdas,
bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus. – P.

Žmogus eina ir verkia,
į dirvą nešdamas sėklą.
Bet grįžta ir eidamas džiaugias,
derlingu nešinas pėdu. – P.

P.  Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
                     ir jūsų vaisiai išliktų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 20, 20–28)

    Prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti.
    Jėzus paklausė: „Ko nori?“
    Toji atsakė: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
    Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“
    Jie atsakė: „Galime“.
    Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.
    Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.
    O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Tarp jūsų neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.