Pirmasis skaitinys (Gg 3, 1–4a)

    Sužadėtinė kalba:
    „Aš naktį ilsėdama laukiau, kad mylimas mano ateitų. Ilgai aš jo laukiau, bet jis nesirodė. Pakilsiu, išklaidžiosiu miestą, išlandžiosiu skersgatvius, aikštes apeisiu, ieškodama to, kurį myli manoji širdis. Visur apieškojau, bet jo neradau.
    Ir miesto sargybinius klausiau sutikus: ‘Gal matėte tą, kurį myli manoji širdis?’ Netrukus po to, kai aš aplenkiau juos, susiradau, kurį myli manoji širdis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 62, 2–9)

P. – Ilgis tavęs mano siela, o Dieve.

O Dieve, – tik tu mano Dievas,
nuoširdžiai tavęs ieškau.
Ilgis tavęs mano siela,
trokšta tavęs ir mano kūnas,
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė. – P.

Šventykloj apie tave aš svajoju:
malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
Už gyvastį tavo malonė brangesnė, –
šlovins tave mano lūpos. – P.

Girsiu tave, kol gyvensiu,
savo rankas į tave tiesiu.
Pertekusi džiugesio bus mano siela,
mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę. – P.

Tu mano rėmėjas,
aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
Glaudžias prie tavęs mano siela,
tavo dešinė mane laiko. – P.

P.  Aleliuja. – Pasakyk mums, Marija, ką esi mačiusi kelyje?
                     – Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
                     ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 20, 1. 11–18)

    Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.
    Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno.
    Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
    Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
    Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
    O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
    Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
    Jėzus jai sako: „Marija!“
    Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
    Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
    Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.