Pirmasis skaitinys (Apd 12, 1–11)

    Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos Duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.
    Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, sukaustytas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą.
    Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.
    Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė.
    Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, ar angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą. Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga šalia ėjęs angelas išnyko.
    Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–9)

P.  Viešpats išvaduoja mane iš baisybių.

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Viešpačiu mano siela didžiuojas.
Lai nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – P.

Viešpaties angelas pylimu apjuosia
dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja.
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras,
laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

    Brangusis!
    Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas,– ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.
    Paskubėk veikiai atvykti pas mane.
    Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir visos tautos ją išgirstų; jis mane ištraukė iš liūto nasrų. Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo dangiškąją karalystę. Jam garbė per amžių amžius! Amen.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 16, 18)

P.  Aleliuja. – Tu esi Petras – Uola;
                       ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią,
                       ir pragaro vartai jos nenugalės. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 16, 13–19)

    Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: "Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?"
    Jie atsakė: "Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų".
    Jis vėl paklausė: "O kuo jūs mane laikote?
    Tada Petras prabilo: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!"
    Jėzus jam tarė: "Palaimintas esi, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje".