Birželio 28 d. (29 dienos išvakarės)
ŠV. PETRAS IR PAULIUS (S)
Išvakarių Mišios

Pirmasis skaitinys (Apd 3, 1–10)

    Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius vidun Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.
    Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs.     Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu imk ir vaikščiok!“ Ir paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas, garbino Dievą.
    Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebinti ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 2–3. 4–5)

P.  Per visą žemę eina jų aidas.

Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.

Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
kurių skambesio nebūtų girdėti.
Per visą žemę eina jų aidas,
jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.

Antrasis skaitinys (Gal 1, 11–20)

    Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.
    Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai saugodamas savo protėvių padavimus.
    Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską.
    Vėliau, po trejų metų, aš nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 21, 17d)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, tu viską žinai.
                       Tu žinai, kad tave myliu. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 21, 15–19)

    Pasirodęs savo mokiniams ir papusryčiavęs su jais, Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau už šituos?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano avinėlius“.
    Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“.
    Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“, ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“.
    Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis taip pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą.
    Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“