Pirmasis skaitinys (Jer 1, 4–10)

    Judo karaliaus Jozijo dienomis man buvo paskelbtas Viešpaties žodis: „Dar prieš sutverdamas motinos kūne, aš tave išsirinkau, dar prieš paliekant tau motinos įsčias, aš tave pašventinau, – pranašu tautoms aš tave paskyriau“.
    Tuomet aš atsiliepiau: „Ak, mano Viešpatie Dieve! Juk aš dar nemoku kalbėti: aš dar per jaunas!“
    Bet Viešpats man tarė: „Nesakyk: 'Aš dar per jaunas!' Kur tik tave pasiųsiu, tu eisi, ką tik tau pavesiu, – tu kalbėsi! Tu jų nebijok, nes aš su tavimi ir tau padėsiu, – Viešpaties žodis“.
    Tada Viešpats ištiesė savo ranką, palietė mano lūpas ir tarė: „Aš įdedu savo žodžius į tavo lūpas.Štai šiandien statau tave ant tautų ir valstybių, kad rautum ir griautum, naikintum ir siaubtum, statytum ir sodintum“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 70, 1–6. 15. 17)

P.  Tu buvai mano sargas nuo pat kūdikystės.

Tavo prieglobstin, Viešpatie, bėgu,
ir niekuomet man neteks kaisti iš gėdos.
Kaip teisingas esi, trauk mane, gelbėk,
kreipk į mane savo ausį, vaduoki! – P.

Tu būk man uola prisiglausti,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. – P.

Tu, Dieve, man ramstis,
tavimi aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. – P.

Šlovins mano burna tavo teisybę,
tavo pagalbą – per visą dieną.
Kaip mokei, Dieve, mane nuo jaunystės,
skelbiu lig šiol tavo nuostabius darbus. – P.

    Mylimieji!
    Jūs mylite Jėzų Kristų nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – amžinąjį gyvenimą.
    Šito išganymo ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę. Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet jums tarnauja tuo, ką dabar jums atskleidė Evangelijos skelbėjai, iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia. Į tuos dalykus geidžia pažvelgti net angelai.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 1, 7; Lk 1, 17)

P.  Aleliuja. – Jis atėjo, kad paliudytų šviesą,
                      kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 5–17)

        Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbietą, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.
    Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam, įžengus į Viešpaties šventyklos vidų, aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.
    Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.
    Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą“.