Pirmasis skaitinys (Pr 1, 26 – 2, 3)

    Dievas tarė: „Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų. Tegul viešpatauja jūros žuvims, padangių sparnuočiams, gyvuliams, visai žemei ir visiems ropliams ant žemės!“ Taigi Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveikslą; sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė.
    Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, apgyvenkite žemę, užvaldykite ją ir viešpataukite jūros žuvims, padangių sparnuočiams ir visiems gyvuliams, kurie kruta po žemę!“
    Paskui Dievas tarė: „Štai aš jums pavedu visus sėklą duodančius augalus visoje žemėje ir visus medžius su sėklą turinčiais vaisiais. Jie bus jums maistas. Visiems laukiniams žvėrims, visiems padangių sparnuočiams ir visiems, kurie kruta po žemę, kurie turi savyje gyvybę, aš duodu maistui visus žalumynus!“
    Taip ir įvyko. Dievas matė, kad visa, kas jo sutverta, buvo labai gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: šeštoji diena.
    Dangus ir žemė, ir visa, kas jiems priklauso, buvo padaryta. Septintąją dieną Dievas pareiškė užbaigęs savo darbą, kurį buvo nuveikęs, ir septintąją dieną jis ilsėjosi po viso savojo darbo, kurį buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir paskelbė ją šventą, nes joje Dievas ilsėjosi, užbaigęs visą tvėrimo darbą.

A r b a: Pirmasis skaitinys (Kol 3, 14–15. 17. 23–24)

    Broliai!
    Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo ryšys. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!
    Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.
    Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldėjimą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!

Atliepiamoji psalmė (Ps 89, 2. 3–4. 12–13. 14 ir 16)

P.  Viešpatie, mūsų rankų darbus palaimink!
A r b a: Aleliuja.

Kai žemė, kalnai ir pasaulis negimę dar buvo,
tu, Dieve, nuo amžių buvai ir būsi per amžius. – P.

Žmonėms tu liepi sugrįžti į dulkes.
„Grįžkit, žmonijos vaikai“, tu byloji.
Juk tavo akivaizdoj tūkstantis metų –
kaip diena vakarykštė, praėjus,
kaip nakties prabėgęs ketvirtis. – P.

Išmokyki mus suskaičiuot, kiek dienų mūsų amžiuj,
kad mūsų širdis išmintinga paliktų.
Viešpatie, grįžki! – Ar dar ilgai delsi?
Būki savo tarnams gailestingas. – P.

Mus atgaivinki savo malone,
ir šūkausim, džiūgausim per dienų dienas,
kol gyvuosim.
Lai patiria tavo tarnai tavųjų darbų didingumą,
tavąją garbę – jų sūnūs. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 67, 20)

P.  Aleliuja. – Viešpatį garbinkit kiekvieną dieną!
Dievas naštas mūsų neša –
jis vaduotojas mūsų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 13, 54–58)

    Jėzus parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, taip kad jie stebėjosi ir klausinėjo:
     „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai?! Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus?! Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo.
     O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“.
     Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.