Ketvirtadienis po Sekminių
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Aukščiausiasis ir Amžinasis Kunigas (C)

Šventė (F)

Pirmasis skaitinys (Iz 6, 1–4. 8)

   Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai; kiekvienas iš jų turėjo po šešetą sparnų: dviem sparnais dengėsi veidą, dviem – kojas ir dviem jie sklandė.
    Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats! Pilna visa žemė jojo garbės!“ Nuo garsaus šauksmo drebėjo slenksčiai ir šventovė prisipildo dūmų.
    Paskui išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų?“ Ir aš atsiliepiau: „Štai aš: mane ir pasiųsk!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 22, 2–3. 5. 6; P.: 1)

P. Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.

Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. – P.

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. – P.

Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – P.

Antrasis skaitinys (Žyd 2, 10–18)

      Broliai!
     Dievas, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl pridėjo, kad kentėjimais ištobulintų jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visa kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais, jis sako:
     „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams,
     susirinkime tave šlovinsiu giesme.“
     Ir vėl:
     „Aš juo pasitikėsiu.“
     Ir vėl:
     „Štai aš ir mano vaikai,
     kuriuos davė man Dievas.“
     Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jėzus juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, bet rūpėjo Abraomo palikuonys.
    Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.

Posmelis prieš Evangeliją (Ez 36, 25a. 26a)

P. Aleliuja. –
Nuplausiu jus tyru vandeniu,
duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. –
P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 17, 1–2. 9. 14–26)

    Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo:
    „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir tavo jam duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji!
    Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulius jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.
    Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.
    Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
    Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
    Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.
    Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą, ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.