Ketvirtadienis po Sekminių
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Aukščiausiasis ir Amžinasis Kunigas (B)

Šventė (F)

Pirmasis skaitinys (Jer 31, 31-34)

   „Ateina štai dienos, - tai Viešpaties žodis, - kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, - tai Viešpaties žodis. -
  Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, - tai Viešpaties žodis: - Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
  Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: 'Pažinkite Viešpatį!', bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, - tai Viešpaties žodis, - nes aš dovanosiu jiems ir daugiau nebeatminsiu jų nuodėmės“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 109, 1. 2. 3; P.: 4b)

P.  Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas.

Dievas sako mano Valdovui: „Sėskis mano dešinėje,
kolei patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų“. – P.

Dievas duos tau Siono kalne valdovo lazdą,
ir tu savo priešus valdysi. – P.

Nuo gimimo šventuose kalnuose viešpatausi,
iš pat įsčių, nuo aušros savo jaunystės. – P.

Antrasis skaitinys (Žyd 10, 11–18)

    Kiekvienas kunigas diena iš dienos stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, laukdamas, „kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų“. Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.
    Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi: „Štai Sandora, kurią aš su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu savo įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse, ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių nei jų nedorybių“.
    O kur jos atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes.

Posmelis prieš Evangeliją (Žyd 5, 8–9)

P. Aleliuja. –
Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi. –
P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 14, 22–25)

    Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. 25 Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.