Pirmasis skaitinys (2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16)

    Dovydas gyveno savo rūmuose, ir Viešpats jam buvo suteikęs ramybę nuo visų jo priešų aplinkui. Kartą karalius tarė pranašui Natanui: „Aš gyvenu štai kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia palapinėje stovi“.
    Natanas karaliui atsakė: „Visa, ką ketini, ir daryk, nes Viešpats yra su tavim“.
    Tačiau tą naktį pasiekė Nataną Viešpaties žodis: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: 'Štai ką sako Viešpats: Nejaugi tu nori man pastatyti namus, kad aš juose gyvenčiau? Tave aš paėmiau nuo bandos iš ganyklos, kad būtumei mano tautos Izraelio vadovas. Buvau su tavimi visuose tavo žygiuose, tavo akivaizdoje sutriuškinau visus tavo priešus ir tavo vardą padariau didingą, prilygstantį vardui pasaulio didžiūnų.
    Aš parūpinau vietą savo tautai Izraeliui ir taip ją įkurdinau, jog saugiai gyventi savo vietoje galėtų ir baimės nekęstų. Nedorėliai jos nebespaus kaip anksčiau,– nuo tada, kai aš savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus. Tau suteikiau ramybę nuo visų tavo priešų. Dabar tau Viešpats praneša pats tau namus pastatysiąs.
    Kai, tavo dienoms pasibaigus, ilsėsies pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo karalystę. Aš būsiu jam tėvas, o jis man – sūnus.
    Tavo namai ir tavo karalystė mano dėka tvers amžiais; tavo sostas visada bus tvirtas'“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 2–5. 27. 29)

P.  Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. – P.

„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
'Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu'. – P.

Jisai man sakys: 'Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt'.
Jo giminei leisiu gyvuoti per amžius,
ilgai kaip dangus stovės jojo sostas“. – P.
 

P.  Aleliuja. – Aušrine žvaigžde, amžinosios šviesos spindesy,
                     teisingumo saule, ateik ir apšviesk, kurie tūno tamsybėse ir mirties šešėlyje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 67–79)

    Jono tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:
    „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą – priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse.
    O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės dėl didžio mūsų Dievo gailestingumo, kuris apsireiškė mums lyg saulė iš dangaus aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“.