Pirmasis skaitinys (Ts 13, 2–7. 24–25a)

    Gyveno Coroje vyras, iš  Dano giminės, vardu Manojus, kurio žmona buvo nevaisinga, bevaikė. Jai pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Esi nevaisinga, vaikų neturi, bet tapsi nėščia ir pagimdysi sūnų. Todėl pasisaugok: negerk nei vyno, nei kitų svaigalų, ir nevalgyk nieko netyro. Kai tu pradėjusi pagimdysi sūnų, tegu jo plaukų nepaliečia žirklės, nes vaikas nuo pat užgimimo bus pašvęstas Dievui; jisai vaduos Izraelį iš filistiečių rankų“.
    Nuėjusi pas savo vyrą, moteris pranešė: „Buvo pas mane atvykęs toks Dievo žmogus, atrodąs baugiai kaip Dievo angelas. Aš nepaklausiau, iš kur jis būsiąs, ir jis nepasakė man savo vardo. Jis man kalbėjo: 'Tu tapsi nėščia ir pagimdysi sūnų. Negerk nei vyno, nei kitų svaigalų, ir nevalgyk nieko netyro, nes vaikas nuo pat užgimimo ir iki mirties bus pašvęstas Dievui'“.
    Ta moteris pagimdė sūnų ir pavadino Simsonu. Berniukas augo, ir Viešpats jį laimino. Tada jį pagavo Viešpaties dvasia, kuri skatino žygiams. Tai buvo Dano stovykloje, tarp Coros ir Eštaolo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 70, 3–6. 16–17)

P.  Mano burna tave šlovinte šlovins, garbins per visą dieną.

Tu būk man uola prisiglausti,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. – P.

Tu, Dieve, man ramstis,
tavim aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. – P.

Bylosiu  Dievo galybę,
skelbsiu: „Viešpatie, tu esi vienas teisingas!“
Kaip mokei, Dieve, mane nuo jaunystės,
skelbiu lig šiol nuostabius tavo darbus. – P.

P.  Aleliuja. – Jesės kamieno atžala, tautoms būti ženklu paskirtas,
                     ateik nedelsdamas mūsų vaduoti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 1, 5–25)

    Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbietą, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.
    Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam, įžengus į Viešpaties šventyklos vidų, aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.
    Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.
    Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad parengtų Viešpačiui tobulą tautą“.
    Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“.
    Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.
    Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.
    Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.