VII Velykų savaitė (ABC/KV)
Šeštadienis

Pirmasis skaitinys (Apd 28, 16–20. 30–31)

    Kai atvykome į Romą, Pauliui buvo leista apsigyventi atskirai su serginčiu jį kareiviu.
    Po trijų dienų jis pasikvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: „Broliai! Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo.
    Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau tautą. Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!“
    Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priimdavo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas mokė apie Jėzų Kristų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 10, 4–5. 7)

P. – Dorieji regės tavo veidą, Viešpatie.
A r b a: Aleliuja.

Posmelis prieš Evangeliją (plg. Jn 16, 7. 13)

P. Aleliuja. – Aš jums atsiųsiu Tiesos Dvasią, – sako Viešpats. –
Ji ves jus į tiesos pilnatvę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 21, 20–25)

    Petras atsisukęs pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo, kuris vakarienės metu buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir klausė: „Viešpatie, kas tave išduos?“
    Pamatęs jį, Petras tarė Jėzui: „Viešpatie, o kas jam bus?“
    Jėzus atsakė: „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui mane!“
    Ir taip pasklido gandas tarp brolių, jog tasai mokinys nemirsiąs. Betgi Jėzus nesakė: „Jis nemirs“, tik „Jei noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“
    Tai ir yra mokinys, kuris liudija apie tuos dalykus ir juos aprašė, ir mes žinome, kad jo liudijimas tikras.
    Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.