Pirmasis skaitinys (Apd 22, 30; 23, 6–11)

    Norėdamas tiksliau išsiaiškinti, kuo Paulius žydų kaltinamas, tribūnas įsakė jį išleisti iš kalėjimo; liepė sušaukti kunigus bei visą teismo tarybą ir, atvedęs Paulių, pastatė jų akivaizdoje.
    Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate dėl mirusiųjų prisikėlimo vilties“.
    Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo. Mat, sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. Todėl pakilo didelis klegesys. Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų įsiterpė į ginčą ir sakė: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?!“
    Įsisiautėjus smarkiems ginčams, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš minios rankų ir nuvesti į kareivines.
    Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: „Būk tvirtas! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–11)

P. – Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
A r b a: Aleliuja.

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: „Tu mano Viešpats“.
Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,
tavo rankoje mano likimas. – P.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
aš toks laimingas, paveldėjęs lobį!
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 17, 21)

P. Aleliuja. – Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje,
                       kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 17, 20–26)

    Pakėlęs akis į dangų, Jėzus bylojo:
    „Šventasis Tėve, ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.
    Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.
    Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.
    Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą, ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.