Pirmasis skaitinys (Apd 20, 28–38)

    Paulius bylojo Efezo bažnyčios vyresniesiems:
    „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įgijęs savo krauju. Aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Netgi iš jūsų tarpo atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.
    Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną. O dabar pavedu jus Viešpačiui ir jo malonės žodžiui, kuris, turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų.
    Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: „Palaimingiau duoti, negu imti“.
    Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie nulydėjo jį į laivą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 67, 29–30. 33–36)

P. – Pasaulio valstybės, giedokite Dievui!
A r b a: Aleliuja.

Rodyki, Dieve, savo galybę,
galybę, o Dieve, kuris mūsų labui darbuojies.
Jeruzalėje tavo šventovė;
jos garbei valdovai aukas tau tegu neša. – P.

Pasaulio valstybės, giedokite Dievui,
skambinkit Viešpaties garbei –
to, kuris skrieja padangėm,
amžinaisiais skliautais keliauja.
Štai jis savo balsą paleidžia –
nuaidi garsas griausmingas:
„Supraskite Dievo galybę!“ – P.

Izraely didybę jo matom,
debesyse – jo galybę.
Pagarbinkim Dievą! – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 17, 17)

P. Aleliuja. – Tavo žodis, Viešpatie, yra tiesa.
                       Pašventink juos tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 17, 11–19)

    Pakėlęs akis į dangų, Jėzus bylojo:
    „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes. Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – ir taip išsipildė Raštas.
    Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų manojo džiaugsmo pilnatvę. Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio.
    Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“.