Pirmasis skaitinys (Apd 14, 5–18)

    Pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi apaštalus iškoneveikti ir užmušti akmenimis. Sužinoję šie pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. Ten jie skelbė Evangeliją.
    Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo raišas nuo pat gimimo, niekuomet nė žingsnio nežengęs. Jis klausėsi Pauliaus kalbant. Šis įdėmiai pažvelgė ir, pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagydyti, garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti.
    Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis nužengė pas mus!“ Barnabą jie vadino Dzeusu, o Paulių – Hermiu, nes jis vadovavo kalbai. Priemiestyje esančios Dzeuso šventyklos kunigas liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti.
    Sužinoję apaštalai Barnabas ir Paulius perplėšė savo drabužius ir šoko prie minios šaukdami: „Vyrai, ką darote? Juk mes tokie patys mirtingi žmonės, kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Praėjusiais amžiais jis buvo leidęs visoms tautoms žygiuoti savais keliais. Vis dėl to jis nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė maisto ir širdies džiaugsmo“.
    Tai dėstydami, jiedu šiaip taip perkalbėjo minias, kad jiems neaukotų.

Atliepiamoji psalmė (Ps 113, 1–4. 15–16)

P. – Ne mums, o Viešpatie Dieve, – lai tavo vardui didi šlovė būna.
A r b a: Aleliuja.

Ne mums, vai, ne mums, o Viešpatie Dieve, –
lai tavo vardui didi šlovė būna
dėl tavo malonės, ištikimybės.
Pagonys tegu neburnoja:
"Kurgi tasai jūsų Dievas?!" – P.

Mūsų Dievas danguj viešpatauja,
ką jisai nutaria, tą ir padaro.
Pagonių stabai – iš aukso, sidabro,
žmogaus rankų jie padaryti. – P.

Jus tegu laimina Viešpats
dangaus ir žemės kūrėjas.
Dangus yra Dievo buveinė,
žmonėms jis atidavė žemę. – P.

P. Aleliuja. – Šventoji Dvasia išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 14, 21–26)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    "Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu".
    Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“
    Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
    Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“.