Pirmasis skaitinys (Apd 11, 1–18)

    Apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, sužinojo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį. Todėl, kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė jam prikaišioti: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!“ Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti įvykius:
    „Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą. Iš dangaus prie pat manęs nusileido padėklas, tarsi didžiulė staltiesė, palaikoma už keturių kampų. Atidžiai įsižiūrėjęs pamačiau jame keturkojų žemės gyvių, laukinių žvėrių, roplių ir padangės sparnuočių.
    Taipogi išgirdau balsą, kuris man sakė: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ Aš atsakiau: „Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet netikęs ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje“. Bet balsas iš dangaus vėl prabilo antrą kartą: „Ką Dievas laiko švariu, tu nevadink suteptu!“ Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų.
    Ir tuojau prieš namus, kuriuose buvome apsistoję, atsirado trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos. Dvasia man įsakė nesvyruojant keliauti su jais. Mane lydėjo šeši broliai, ir mes kartu nuvykome į vieno žmogaus namus. Jis mums papasakojo, kaip savo namuose regėjęs angelą, kuris jam liepė: „Nusiųsk žmones į Jopę ir išsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis pamokys tave ir tavo namiškius, kaip išsigelbėti“.
    Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę su mumis. Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš būčiau, jeigu mėginčiau trukdyti Dievui?!“
    Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atgailos malonę, kad jie gyventų“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 41, 2–3; Ps 42, 3–4)

P. – Mano siela ištroškusi tavęs, gyvasis Dieve!
A r b a: Aleliuja.

Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio,
taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve.
Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo:
vai kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.

Atsiųsk man savo šviesą ir tiesą,
tegu man jos vadovauja
ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
į tavo padangtę. – P.

Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,
pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
Ten tave šlovinsiu kankliais,
o Dieve, o mano Dieve! – P.

P. Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats: – aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 1–10)

B ir C metams

    Jėzus kalbėjo:
    „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet kopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.
    Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.
    O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“.

Evangelija (Jn 10, 11–18)

A metams

   Jėzus kalbėjo:
   „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
   Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
   Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.