Pirmasis skaitinys (Išm 2, 1a. 12–22)

Mintis viens kitam reikšdami neteisingas,
bedieviai kalbėjo: „Šalin tą teisuolį
Jis drumsčia ramybę, neduoda gyventi.
Jis mums priekaištauja: mes teisę pažeidžią;
ir kaltina nuolat: mes laužą dorovę.
Jis giriasi Dievą geriausiai pažįstąs
ir sakosi esąs tiesiog Dievo vaikas.
Galvosenai mūsų jis priešgina tikras,
ir mums įkyrėjo jau vien tas jo žvilgsnis.
Ne toks kaip kitų jo gyvenimas visas;
jie eina keliais visiškai skirtingais.
Mus laiko menkystėm, ir mūsų kelią,
lyg kokį mėšlą iš tolo aplenkia.
Jis teigia: teisuolis pabaigsiąs laimingai,
ir giriasi, paisto, kad Dievas – jo tėvas.
Kokia čia teisybė, tuojau pamatysim,
mes pažiūrėsim, kuo baigsis jo dienos.

Mat, jeigu teisuolis tikrai sūnus Dievo,
tai Dievas jį gintų, vaduotų iš priešų.
Tad imkim jį bjaurot, gerai pakankinkim –
ir mes pamatysim, ar jis toks kantrutis,
ištirsim ar tikras tas jo nuolankumas.
Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti;
juk sakęs yra: jis sulauksiąs pagalbos“.

Jie šitaip galvoja, tačiau apsirinka,
nes jų sugedimas aklus juos padaro.
Jie nieko nežino, ką paslėpė Dievas,
jie netiki atlygiu, skirtu teisiajam, –
tad tyrosios sielos garbės susilaukia.

P. – Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai.

Nuo piktavalių nusigręš Viešpaties veidas,
ir nieks nebeminės žemėj jų vardo.
Šaukias teisieji – juos Viešpats išgirsta,
iš visų nelaimių juos gelbi. – P.

Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,
išvargintas sielas pagydo.
Daugel bėdų ištinka teisuolį,
bet išvaduoja jį Viešpats. – P.

Saugo Viešpats jo visus kaulus:
nė vienas jų nesulūžta.
Viešpats vaduoja saviškių gyvybę.
Sveikas išlieka, kuris prie jo glaudžias. – P.

Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

    Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai tykojo nužudyti.
    Artėjo žydų palapinių šventė. Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis.
    Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“.
    Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties, jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tikras yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs ir jis yra mane siuntęs“.
    Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda“.