Pirmasis skaitinys (Iš 32, 7–14)

    Prabilęs Viešpats Mozei pasakė: „Eik, nusileisk nuo kalno, nes tavo tauta, kurią išsivedei iš Egipto, į pražūtį rieda! Jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį buvau jiems nurodęs. Jie nusiliedino aukso veršį ir žemėn prieš jį puldinėja. Aukoja jam skerdžiamas atnašas ir sako 'Tai tavo dievai, Izraeli, išvedė tave iš Egipto'.
    Ir dar Viešpats Mozei kalbėjo: „Šią tautą aš permačiau kiaurai: jinai tauta kietasprandė. Dabar palik mane vieną, kad mano rūstybė ant jų užsidegtų ir juos išnaikintų. Tave betgi noriu didinga tauta padaryti!“
    Tada pamėgino Mozė nuramdyti savąjį Dievą ir sakė: „Kodėl tau, Viešpatie, kilo rūstybė ant savo tautos? Juk su didžia galybe ir tvirta ranka ją išvedei iš Egipto! Nejaugi egiptiečiai galėtų sakyti: 'Jis išvedė juos piktu kėslu: kad kalnuose pražudytų ir leistų nuo žemės paviršiaus išnykti! Nutildyk rūstybę ir susilaikyk nuo blogybės, kurią savo tautai norėjai daryti!
    Prisimink savo tarnus – Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, – kuriems tu, prisiekdamas savo vardu, pažadėjai: 'Aš jūsų palikuonius padarysiu skaitlingus kaip žvaigždės danguje' ir: 'Tą visą kraštą, apie kurį esu kalbėjęs, aš atiduosiu jūsų palikuonims amžinon nuosavybėn'“.
    Ir Viešpats atsisakė blogybės, kurią savo tautai buvo grasinęs.

Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 19–23)

P. – Atsiminki mus, Viešpatie, mylėdamas tautą.

Horebe veršį jie pasidirbo,
garbino stabą auksinį.
Ir, užuot šlovinę Dievą,
lenkėsi galvijui žolėdžiam. – P.

Gelbėtoją Dievą užmiršo,
kuris Egipte didžius daiktus jiems darė,
Chamo šaly tiek stebuklų,
tiek šiurpulingų daiktų ties Raudonąja jūra. – P.

Dievas juos būtų jau sunaikinęs,
jeigu ne Mozė, jojo rinktinis.
Jis juos užstojo prieš Dievą,
kad jo rūstybė jų nenusiaubtų. – P.

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą.

    Jėzus žydams atsakė:
    „Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau, jo liudijimą apie mane esant tikrą.
    Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti. Jonas buvo degantis ir spindintis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.
    Aš turiu aukštesnį liudijimą, negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Bet jūs niekad  nesate girdėję jo balso, nei regėję jo veido, ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs.
    Jūs tyrinėjate raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą.
    Garbės iš žmonių aš nepriimu. Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte. Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote.
    Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Kadangi jūs netikite jo Raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“