Pirmasis skaitinys (Dan 3, 25. 34–43)

    Azarijas sustojęs kalbėjo šitokią maldą: ugnies vidury jis atvėrė lūpas ir tarė:
    „Ak, savo vardo dėlei mūsų neatstumk amžinai; nenutrauk savo sandoros! Neperstok mums rodęs gailestingumą – dėl savo bičiulio Abraomo, dėl savo tarno Jokūbo ir savo Šventojo Izraelio. Jiems tu žadėjai palikuonių tokių skaitlingų kaip žvaigždės danguje, kaip smiltys jūros pakrantėje.
    Ak, Viešpatie, mes pasidarėme menkesnė tauta už visas kitas. Dėl savo nuodėmių šiandien mes esame pažeminti visame pasaulyje. Šiuo laikotarpiu mes neturime jokio vyresniojo, jokio pranašo, jokio karvedžio, neturime nei deginamosios nei skerdžiamosios aukos, nei maisto atnašų nei smilkytuvo; neturime vietos, kur tavo akivaizdon pirmuosius vaisius sunešti ir tavo malonę surasti.
    Betgi priimk mus: ateiname su skaudama širdimi ir nuolankūs. Kaip tekių ir jaučių deginamosios aukos, kaip tūkstančiai tuklių avinėlių, taip šiandien tebūna įskaityta ši mūsų auka tavo akivaizdoje, kad ji tau už mus atsiteistų. Juk kas tavimi pasikliauja – nebus sugėdintas!
    Dabar mes tavęs klausysime visa širdimi, bijosime tavęs ir ieškosime tavojo veido. Neleisk, kad būtume sugėdinti: pasielk su mumis pagal savo gerumą ir didį gailestingumą! Išgelbėk mus, Viešpatie, savo stebuklų galybe, pašlovink savąjį vardą!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 24, 4–9)

P. – Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas.

Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink, –
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. – P.

Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atmink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės! – P.

Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jl 2, 12–13)

Iš visos širdies į mane atsiverskite, – sako Viešpats, – nes aš maloningas ir gailestingas.

Evangelija (Mt 18, 21–35)

    Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
    Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
    Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
    Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
    Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
    Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.
    Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas  tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
    Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.