Pirmasis skaitinys (2 Kar 5, 1–15a)

    Aramo valdovo karvedys Naamanas turėjo didelę įtaką savo šeimininkui ir buvo jo gerbiamas: per jį, mat, Viešpats buvo davęs aramėjams pergalę. Tas vyras buvo narsus, bet apsirgo raupsais.
    Po vieno žygio aramėjai parvedė nelaisvėn mergaitę iš Izraelio žemės. Ją paskyrė tarnauti Naamano žmonai. Kartą ji tarė savo valdovei: „Kad taip šeimininkas nuvyktų pas pranašą į Samariją! Tas tai tikrai jam išgydytų raupsus“.
    Naamanas nuėjo pas savo valdovą ir pranešė: „Taip ir taip pasakė mergaitė iš Izraelio“.
    Aramo karalius atsiliepė: „Tad imk ir nuvyk, o šį tau įduosiu oficialų laišką Izraelio karaliui“.
    Naamanas iškeliavo, pasiėmęs dešimt talentų sidabro, šešis tūkstančius šekelių aukso ir dešimt šventinių drabužių. Izraelio karaliui jis įteikė šitokio turinio laišką: „Kai gausi šį raštą, žinok, jog aš siunčiu pas tave savo valdinį Naamaną, kad tu jį išgydytum nuo raupsų“.
    Perskaitęs raštą, Izraelio karalius persiplėšė rūbus ir tarė: „Argi aš Dievas, galintis numarinti ir atgaivinti! Tas siunčia pas mane žmogų, kad aš jam pašalinčiau raupsus! Nagi supraskite ir žiūrėkite: jie nori prie manęs prikibti“.
    Išgirdęs Izraelio karalių persiplėšus rūbus, Dievo žmogus Eliziejus pasiuntė žmogų jam pasakyti: „Kam gi persiplėšei savo rūbus? Tegul Naamanas ateina pas mane, ir jis sužinos, kad Izraelyje esama pranašo“.
    Naamanas nuvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų. Tasai pas jį pasiuntė žmogų, kad jam pasakytų: „Eik ir septynis kartus nusiplauk Jordane! Tada tavo kūnas pasveiks ir taps švarus“.
    Bet Naamanas supyko; paėjęs į šalį, pareiškė: „Maniau, kad jis pats išeis, atsistos prieš mane ir šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, palies ranka nesveiką vietą ir tokiu būdu išgydys raupsus. Damasko upės Abana ir Parparas ar ne geresnės už visus Izraelio vandenis? Ar aš negaliu tenai nusiplauti, kad tapčiau švarus?“
    Labai jau įpykęs, jisai apsisuko grįžti. Bet jo tarnai priėję ėmė sakyti: „Jei pranašas būtų iš tavęs pareikalavęs kažko sunkaus, tu būtum tai daręs; dabar juo geriau, kad jis tepasakė: 'Nusiplauk ir tapsi švarus'“.
    Tuomet jis nuėjo prie Jordano ir septynis kartus pasinėrė, kaip buvo jam liepęs Dievo žmogus. Jo kūnas pasidarė sveikas kaip vaiko, ir jis tapo švarus.
    Po to su visais palydovais jis grįžo pas Dievo žmogų, jam prisistatė ir tarė: „Dabar tai žinau, kad niekur pasaulyje nėra kito Dievo, tiktai Izraelyje“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 41, 2. 3; Ps 42, 3. 4)

P. – Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo: vai, kada Dievo veidą išvysiu?

Kaip ištroškus elnė uodžia upelio,
taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve. – P.

Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo;
vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.

Atsiųsk man savo šviesą ir tiesą,
tegu jos man vadovauja
ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
į tavo padangtę. – P.

Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,
pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
Ten tave šlovinsiu kankliais, o Dieve,
o mano Dieve. – P.

Dieve, tavy mano viltys, tavo žodžiu pasitiki mano siela.
Juk Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja.

    Atėjęs į Nazaretą, Jėzus bylojo žmonėms sinagogoje: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.
    Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje.
    Taipogi pranašo Eliziejaus laikais buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
    Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį už miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.