Pirmasis skaitinys (Iz 54, 1–10)

    Pradžiuk, nevaisingoji, niekad negimdžiusioji; krykštauk iš džiaugsmo, kad tu niekada skausmuose negulėjai! Daugiau mat vaikų susilauks vienišoji negu ištekėjusi,– sako Viešpats. – Padidink savo buveinės erdvumą, ištempk palapinės dengtuvą, nelykyk! Virves pasidaryk ilgas, kuolus tvirtus! Juk tu išsiplėsi į dešinę ir kairę. Tavo palikuonys paveldės tautų palikimą ir apgyvens ištuštėjusius miestus.
    Nebijok, nes tu nepražūsi; ir nenusimink: apvilta nebūsi! Užmirši savo jaunystės gėdą ir nebegalvosi apie savo našlystės negarbę. Juk tavo sutuoktinis bus tavo Kūrėjas; „Galybių Viešpats“ jo vardas. Izraelio Šventasis bus tavo išgelbėtojas ir vadinsis „visos žemės Dievas“.
    Kaip pamestą ir sielvartaujančią moterį tave šaukia Viešpats. Ar galima paniekinti jaunystėje pamiltą moterį? – klausia tavo Dievas. – Tik trumpą valandėlę buvau tave palikęs, bet su dideliu gailesčiu vėl tave parsivedu. Ūmai užsirūstinęs, aš valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą, bet amžina meile gailiuosi tavęs,– sako Viešpats, tavasis vaduotojas.
    Dabar pasielgsiu kaip Nojaus dienomis: kaip tuokart prisiekiau, kad Nojaus vanduo daugiau niekada nebetvindys žemės, taip dabar aš prisiekiu daugiau niekuomet ant tavęs nebepykti, tavęs nebebarti. Nors gali kalnai nukrypti ir kalvos svyruoti, bet mano palankumas niekada nuo tavęs nenukryps, ir mano santaikos sandora nesusvyruos,– sako kupinas gailesčio Viešpats.

Atliepiamoji psalmė (Ps 29, 2. 4–6. 11–13)

P.  Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. – P.

Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas. – P.

Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 3, 4. 6)

P.  Aleliuja. – Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus!
                       Visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 24–30)

    Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną:
    „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Bet ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus?  Aure tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. Jis yra tasai, apie kurį parašyta: ‘Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią’.
    Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dievo karalystėje didesnis už jį.
    Jį išgirdusi, visa tauta, taip pat ir muitininkai, išpažino Dievo teisingumą ir krikštijosi Jono krikštu. Tik fariziejai ir Įstatymo žinovai, nesiduodami jam krikštyti, sau pavertė nieku Dievo nutarimą“.