Pirmasis skaitinys (Apd 5, 34–42)

    Taryboje pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti apaštalus ir prabilo:
    "Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis. Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris save laikė kažkuo nepaprastu. Jis subūrė apie keturis šimtus šalininkų, bet buvo užmuštas, visi jo bičiuliai išsisklaidė ir nuėjo niekais. Po to, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė dalį žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti.
    Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje ir paleiskite juos. Jei šis susibūrimas ir ši veikla iš žmonių, – jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!" Ir taryba paklausė jo patarimo.
    Pasišaukę apaštalus, nuplakdino juos, uždraudė kalbėti Jėzaus vardu ir paleido. O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei atskiruose namuose ir skelbti džiaugsmingą žinią apie Jėzų – Mesiją.

Atliepiamoji psalmė (Ps 26, 1. 4. 13–14)

P. – Labiausiai iš Viešpaties trokštu, – kad Viešpaties būste gyvenčiau.
A r b a: Aleliuja.

Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano:
ko man bijotis?
Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti? – P.

Labiausiai iš Viešpaties trokštu,
to vieno prašau, –
kad Viešpaties būste gyvenčiau visas savo dienas,
kad patirčiau Viešpaties palankumą,
kad jojo šventovę lankyčiau. – P.

Tikiuosi pamatyti Viešpaties gėrį
toje šalyje, kur gyvybė.
Tu Viešpaties lauki ir vyriškai elkis,
turėk tvirtą širdį, Viešpačiu remkis! – P.

    P. Aleliuja. – Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 1–15)

    Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams.
    Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
    Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia gausybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: "Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?" Jis klausė, mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs.
    Pilypas jam atsakė: "Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį".
    Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: "Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!"
    Jėzus tarė: "Susodinkite žmones!" Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
    Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: "Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų". Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų.
    Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: "Jis tikrai yra pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį". O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.