Pirmasis skaitinys (Apd 5, 17–26)

    Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami neapykanta, jie suėmė apaštalus ir įmetė į viešą kalėjimą.
    Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos ir tarė: „Eikite ir , atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms viską apie šį naująjį gyvenimą“. Jie paklausė ir, auštant nuėję į šventyklą, ėmė mokyti.
    Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė aukščiausiąją teismo tarybą bei visą izraelitų vyresnybę. Jie nusiuntė į kalėjimą tarnus, kad atvestų apaštalus. Nuėję tarnai neberado jų kalėjime. Tad sugrįžę jie pranešė: „Mes radome kalėjimą saugiai užrakintą ir sargybinius stovinčius prie vartų. Bet, atidarę duris, nieko viduje neradome“.
    Išgirdę tokį pranešimą, šventyklos viršininkas ir vyriausiasis kunigas sumišę klausinėjo, ką tai galėtų reikšti. Tuo metu kažkas atėjęs pranešė: „Tie vyrai, kuriuos jūs buvote uždarę kalėjime, stovi sau šventykloje ir moko žmones“. Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, nepanaudodami jėgos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis.

Atliepiamoji psalmė (33, 2–3. 4–5. 6–7. 8–9)

P. – Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo.
A r b a: Aleliuja.

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
Mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
Aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
Ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
Nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – P.

Viešpaties angelas pylimu apjuosia
Dievobaimingus žmones,
Juos iš nelaimės vaduoja.
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras;
Laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

P. Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų; kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 3, 16–21)

    Jėzus kalbėjo Nikodemui:
   „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.
    Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“.