Pirmasis skaitinys (Mch 7, 14–15. 18–20)

    Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą – avis nuosavąsias, gyvenančias vienas dykynėj, derlingos šalies vidury! Te vėl jos ganysis Bašane ir Gileade kaip kadaise. Kaip dienomis, kada tu vedei iš Egipto, leisk išvysti tavo stebuklų!
    Kas, jei ne tu, yra Dievas, kuris kaltę atleidžia ir nusižengimą dovanoja likučiams tautos, kuri jo paveldėta? Ne visą gi laiką teesti supykęs: jis mėgsta parodyti gailestingumą.
    Ir vėl jis mūsų pasigailės, užmynios mūsų kaltybę. Visas mūsų nuodėmes jūros gelmėsna sumesi. Parodysi ištikimybę Jokūbui ir gailestingumą Abraomui, kaip tiems mūsų protėviams esi prisiekęs kadaise.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–4. 9–12)

P. – Viešpats – švelnus, maloningas.

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

Jis man kaltes dovanoja,
gydo mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbsti mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

Ne visą laiką jis baras,
neamžinai jis įširdęs.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam. – P.

Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas tiems, kurie jo šventai bijo.
Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia. – P.

Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“.

    Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
    Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą.
    „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
    Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį nusiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
    Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!''. Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
    Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...
    Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir vėl atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
    Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, jis išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau kiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.
    Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas yra mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!'“.