Pirmasis skaitinys (Pr 37, 3–4. 12–13a. 17b–28)

    Iš savo sūnų Izraelis labiausiai mylėjo Juozapą, nes tas buvo gimęs, jam esant senyvam. Todėl jam pasiūdino puošnų drabužį.
    Jo broliai, pamatę, jog tėvas jį myli labiau už kitus savo sūnus, pradėjo nekęsti jo ir nebegalėjo geresnio jam žodžio pratarti.
    Kartą, jo broliams išvykus ganyti tėvo avių prie Sichemo, Izraelis Juozapui tarė: „Tavo broliai gano avis prie Sichemo. Eik šen, aš noriu tave pas juos nusiųsti!“ Tasai atsakė: „Aš pasirengęs“. Išėjęs paskui brolius, Juozapas rado juos Dotane.
    Tie jį pamatė iš tolo. Bet kol šis prie jų dar nebuvo priėjęs, jie svarstė pasiūlymą jį nužudyti. Jie taip tarp savęs kalbėjo: „Antai ir sapnuotojas ateina. Tad imkime, užmuškime jį ir įmeskime kur nors į šulinį! Paskui pasakykime, kad jį laukinis žvėris sudraskė. Tada pamatysime, kas iš jo sapnų išeis“.
    Tatai išgirdęs, Rubenas panoro išgelbėti Juozapą iš brolių rankų. Jis tarė: „Nereikia mums žmogžudystės!“ Rubenas jiems tęsė: „Tiktai nepraliekite kraujo! Įmeskite jį čia, stepėje, į šulinį, o rankos prieš jį nekelkite!“ Mat, jis norėjo išgelbėti Juozapą iš brolių rankų ir sugrąžinti tėvui.
    Priėjus Juozapui prie brolių, šie jam nuplėšė drabužius, tą puošnųjį rūbą, kurį jis vilkėjo, sugriebė jį ir įstūmė į tuščią, išsekusį šulinį. Paskui jie susėdo užkąsti.
    Pakėlę akis, jie pamatė tiesiai betraukiantį izmaelitų karavaną iš Gileado. Jų kupranugariai buvo apkrauti tragantu, balzamu ir mira. Jie vyko Egiptan. Judas broliams pasiūlė: „Kokia mums nauda bus iš to, jei mes savo brolį užmuštume ir jo kraują nuslėptume? Verčiau jį parduokime izmaelitams. O rankos prieš jį nepakelkime: vis dėlto jis mūsų brolis, mes gi visi vieno kraujo!“ Jo broliai sutiko.
    Midianitų pirkliams pražygiuojant, jie ištraukė Juozapą iš šulinio ir pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių. Tie nugabeno Juozapą į Egiptą.

Atliepiamoji psalme (Ps 104, 16–21)

P. – Atsiminkite Viešpaties nuostabius darbus.

Jis anai žemei badą užleido,
duonos išteklius sunaikino.
Siuntė tada tokį vyrą –
vergijon parduotą. – P.

Ir buvo jam kojos apkaltos,
grandis užnerta jam ant kaklo,
kol pranašystė, jo pasakyta, įvyko,
kol išteisino jį Viešpaties žodis. – P.

Liepė paleist jį karalius,
valdovas tautų jį liepė išlaisvint.
Ūkvaizdžiu savo namų jį padarė,
prievaizdu visų savo turtų. – P.

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą.

    Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
    „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
    Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'.
    Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
    Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
    'Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse'.
    Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
    Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.