Pirmasis skaitinys (Sir 48, 1–4. 9–11)

Elijas – tai pranašas, ugniai prilygęs:
jo žodžiai liepsnojo lyg deganti krosnis.
Jis atnešė badą vaikams Izraelio,
jo įkarščiu smarkiai mažėjo jų skaičius.
Jis, Viešpaties lieptas, jiems dangų uždarė
ir triskart ant žemės nukrisdino ugnį.
Sau pagarbą didžią sukėlei, Elijau,
ir kas tau prilygtų, galėtų didžiuotis!
Su audra į viršų buvai tu pakeltas,
tave skaisčios liepsnos į dangų lydėjo.
Kaip tvirtina Raštas, esi pasirengęs,
laikams besibaigiant, rūstybę gesinti,
vaikams sugrąžinti jų protėvių širdį,
Jokūbo gentis, jų gretas atstatyti.
Laimingas tas būtų, tave kas išvystų:
toksai ir numiręs gyventų per amžius.

P.  Pastatyk mus, o Dieve, ant kojų!
     Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!

O Izraelio ganove, atidžiai paklausyki!
Tavąjį sostą laiko sparnai cherubinų.
Pakilk su didžiąja savo galybe,
ateik mūsų vaduoti! – P.

Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki,
pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki
ir aplankyk šitą vynmedžių sodą!
Globok jį – tavo rankų sodintą,
atžalą – tavo užsiaugintą. – P.

Numylėtiniams savo ranką ištieski,
žmonėms, tavo ugdytiems.
Mes jau nuo tavęs nebesitrauksim:
gyvybę išsaugoki mums,
ir mes šlovinsim tavo vardą. – P.

P.  Aleliuja. – Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus!
                      Visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 17, 10–13)

    Mokiniai paklausė Jėzų: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“
    Jis atsakė: „Tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atstatyti. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus“.
    Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.