Pirmasis skaitinys (Iz 40, 1–11)

    „Raminkite, guoskite manąją tautą,– sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“.
    Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.
    Balsas sako: „Šauk!“ Tada aš paklausiau: „O ką gi man šaukti?“ – „Žmonės visi kaip žolė, ir visas jų grožis lyg lauko gėlė. Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, kai Viešpaties kvapas padvelkia. Žolė sudžiūsta, gėlė nuvysta, o mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“.
    Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios naujienos skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, džiugiosios naujienos skelbėja Jeruzale! Pakelk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats Dievas ateis su galia, ir jojo ranka bus valdinga. Su juo štai tie, kuriuos jis užpelnė, jo priekyje tie, kuriuos įsigijo. Ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės, vedžios vedekles rūpestingai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 95, 1–3. 10–13)

P.  Štai mūsų Dievas ateis galingas.

Viešpačiui naują giesmę giedokit,
giedokite jam, visos šalys.
Giedokite Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui,
skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša. – P.

Skelbkit pagonims jo garbingumą,
tautoms – jo nuostabius darbus.
Skelbkit tautoms, kad Viešpats – galingas Valdovas.
Jis valdo tautas teisingiausiai. – P.

Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
Tešniokščia jam jūra, pripildyta gyvių.
Laukai su javais tegu kelia linksmybes,
tegu girių medžiai Viešpačiui siaudžia. – P.

Štai Viešpats ateina,
ateina tvarkyti pasaulio.
Jis tvarko pasaulį teisingai,
ištikimiausiai valdo žmoniją. – P.

P.  Aleliuja. – Viešpaties diena jau artėja;
                      štai jis ateina mūsų vaduoti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 18, 12–14)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų,– iš tiesų sakau jums,– jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios.
    Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“.