Pirmasis skaitinys (Iz 11, 1–10)

    Iš Jesės kelmo išaugs atauga, iš jo šaknies išdygs atžala. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir supratimo dvasia, patarimo ir tvirtumo dvasia, pažinimo ir maldingumo dvasia. Jis bus kupinas Viešpaties baimės dvasios.
    Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Teisingai jis teis mažuosius, nešališkai spręs šalies vargdienių bylas. Savo lūpų lazda jis ištiks smurtininką, burnos kvėpimu užmuš piktadarį. Teisingumas – jo klubų diržas, ištikimybė – jo strėnų juosta.
    Tuomet šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko. Drauge ganysis veršis ir liūtas, juos sergėti galės mažas vaikas. Karvė draugaus su loke, kartu atsiguls jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie žalčio lindynės, vaikas galės kišti ranką į gyvatės urvą. Visame mano šventajame kalne nevyks nieko pikta, nebus nusikaltimų, nes šalis bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip vandens pripildyta jūra.
    Tą dieną Jesės šaknies atžala stos ženklu tautoms. Juo vilsis pagonys. Garbinga bus jo buveinė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 71, 1–2. 7–8. 12–13. 17)

P.  Klestės jo dienomis teisingumas, gražiausia ramybė.

O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
kad jis valdytų savo tautą kaip dera,
būtų teisingas tavo vargdieniams. – P.

Klestės jo dienomis teisingumas,
gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
nuo Upės ligi žemės skritulio krašto. – P.

Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
Jis gailės vargšo, beturčio
ir savo varguoliams gelbės gyvybę. – P.

Palaimintas bus jo vardas per amžius,
kolei saulė švies – bus jis šlovingas.
Per jį palaimą atras visos gentys pasaulio,
turės visos tautos jį šlovint. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai mūsų Viešpats ateina galingas,
                     ir jo tarnų akys išvysta šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 10, 21–24)

    Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
    Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.