Pirmasis skaitinys (2 Sam 7, 4–17)

       Viešpats kalbėjo Natanui: „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: 'Taip sako Viešpats: Nejaugi tu nori pastatysi man namus, kad juose gyvenčiau? Nuo tos dienos, kurią aš išvedžiau izraelitus iš Egipto, niekada iki šiol negyvenau namuose, bet drauge su jumis keliavau palapinėje. Tada, kai drauge su izraelitais basčiausi iš vietos į vietą, argi tuomet nepasakiau vienam iš Izraelio teisėjų, kuriuos aš paskyriau, kaip ganytojus savajai tautai: Kodėl jūs nepastatėte man rūmų iš kedro?'
    Todėl pasakyk mano tarnui Dovydui: 'Ta sako kareivijų Viešpats: Tave aš paėmiau iš ganyklos nuo bandos, kad būtum vadovas mano tautai Izraeliui. Visuose tavo žygiuose aš buvau su tavimi. Visus tavo priešus sunaikinau tavo akyse ir išgarsinau tavo vardą, kaip vardą žemės didžiūnų. Savo tautai Izraeliui parūpinau vietą ir įkurdinau ją, kad saugiai galėtų gyventi ir nebekęstų baimės, kad nedorėliai jos nebespaustų kaip anksčiau tais laikais, kada savo tautai Izraeliui paskyriau teisėjus.
   Tau suteiksiu ramybę su visais tavo priešais. Tad Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs. Kai, pasibaigus tavo dienoms, tu ilsėsies pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą.
   Jisai pastatys mano vardui namus, o aš jo sostą sutvirtinsiu amžiams. Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus. Jeigu jisai prasižengtų, aš jį nuplakčiau rimbais ir rykštėmis, kaip žmonės daro. Bet savo malonės aš jam neatimsiu, kaip Sauliui buvau ją atėmęs, kad jį, tau matant atstūmiau. Tavo namai ir valdžia mano globojami tvers amžiais; tavo sostas visada bus tvirtas.'“
    Natanas pasakė Dovydui visa, kas buvo jam pasakyta ir apreikšta.

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 4–5. 27–30)

P. Aš būsiu per amžius jam maloningas.

„Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
'Giminę tavo amžiams sukūriau,
kartų kartomis tveriantį sostą tau pastatysiu'“.

„Jisai man sakys: 'Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt'.
Pirmagimio teises aš jam suteiksiu,
jisai bus aukščiausiais iš žemės valdovų. – P.

Aš būsiu per amžius jam maloningas,
tvirta pasiliks sandora mūsų“.
Jo giminei leisiu gyvuoti per amžius,
ilgai kaip dangus stovės jojo sostas. – P.

P. Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
                    Kas jį suranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 1–20)

    Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį ežere ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko sausumoje palei ežerą. Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas kalbėjo: „Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti grūdai nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo mažai žemių, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Bet, saulei užtekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių; erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus. Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą“. Jis dar pridūrė: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“
    Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartu su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. Jis atsakė: „Jums atiduota Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais, kad jie regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista“.
    Ir jis paklausė: „Nejau nesuprantate šito palyginimo?! Tai kaipgi suprasite visus kitus palyginimus? Sėjėjas – tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas. Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“.