XXXIII eilinė savaitė
Trečiadienis


Pirmasis skaitinys (Apr 4, 1–11)

    Aš, Jonas, turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs gaudžiant man tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“. Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.
    Jis savo išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios.
    Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
    Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir dėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami; „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir valdžią, nes tu visa sutvėrei – tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 150, 1–6)

P.  Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P.  Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
                   ir jūsų vaisiai išliktų, – sako Viešpats.  – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 19, 11–28)

    Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė.
    Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.
Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: 'Verskitės, kol sugrįšiu'.
    Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: 'Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų'.
    Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.
Atėjo pirmasis ir tarė: 'Valdove, tavo mina man atnešė dešimt minų'. Jis atsakė: 'Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gausi valdyti dešimt miestų'.
    Atėjo antrasis ir pareiškė: 'Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas'. Ir šitam jis pasakė: 'Tu valdyk penkis miestus'.
Atėjo dar vienas ir tarė: 'Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą. Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs'.
    Jis atsiliepė: 'Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau. Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?'
    Aplinkiniams jis tarė: 'Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų'.
    Tie sakė: 'Valdove, betgi anas jau turi dešimt minų!'
    Jis tarė: 'Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo. Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!'“
    Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.