XXXIII eilinė savaitė
Pirmadienis


Pirmasis skaitinys (Apr 1, 1–4; 2, 1–5a)

    Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui. Šis paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, ir tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.
    Jonas septynioms Azijos bažnyčioms: malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš jo sostą.
    „Efezo bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilstamai kentėjai vargus.
    Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų.'“

Atliepiamoji psalmė (Ps 1, 1–2. 3. 4 ir 6)

P.  Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio.

Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų,
nestoja ant paklydėlių kelio,
nesėdi su nepraustaburniais.
Viešpaties mėgsta Teisyną,
mąsto jį dieną ir naktį. – P.

Jis – kaip tas medis prie upelio sodintas,
duos gerą derlių, metui atėjus,
nevysta jo lapai;
visi darbai jo sėkmingi. – P.

Ne taip su bedieviais, ne taip!
Jie kaip pelai sklaidomi vėjo.
Į teisiųjų gyvenimo kelią Viešpats žiūri maloniai,
o kelias bedievių į pražūtį veda. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12)

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. –
                      Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 18, 35–43)

    Prisiartinus Jėzui prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus iš Nazareto.
Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ėję priešakyje mėgino sudrausti jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
    Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti.
    Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
    Šis atsakė: „Viešpatie, kad regėčiau!“
    Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.
    Tas bematant praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.