XXIX eilinė savaitė
Šeštadienis
Pirmasis skaitinys (Ef 4, 716)
Broliai
Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą.
Todėl sakoma: Kildamas aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė
žmonėms dovanų.
Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesnes sritis
žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visą
dangų, kad visa užpildytų.
Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais,
ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui,
Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus
tobulą pažinimą vyrišką subrendimą ir Kristaus pilnatvės amžiaus saiką. Mes
jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio,
žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne! Elgdamiesi pagal tiesą,
mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, Kristuje. Iš jo
visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant
kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje.
Atliepiamoji psalmė (Ps 121, 15)
P. Į Viešpaties būstą džiaugsmingai keliaujam.
Jeruzale, mieste puikusis,
tvirtai pastatytas, tarsi nulietas!
Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės. P.
Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint.
Teisėjams krasės čia stovi,
čia sostai Dovydo ainiams. P.
P. Aleliuja. Aš ne mirties nedorėliui trokštu, sako Viešpats,
bet kad jis atsiverstų ir gyventų. P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 13, 19)
Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius,
kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: Ar manote,
kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius
ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi
taip pat pražūsite.
Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo
tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės
gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.
Jėzus pasakė palyginimą: Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne
pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado.
Ir paliepė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu
ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!'
Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš
jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'.