Pirmasis skaitinys (Job 9, 1–12. 14–16)

Pradėjęs vėl šitaipos Jobas kalbėjo:
„Tikrai aš žinau, kad yra kaip tik šitaip:
kaip gali žmogus išsiteisinti Dievui?
Jei kas panorėtų su juo bylinėtis,
nė vieno jo priekaišto tas neatremtų.
Jis toks išmintingas, taip baisiai galingas –
kas priešintųs jam, tas galvos neišneštų.
Jis perkelia kalnus, o tie nepajunta,
kad smarkiai įširdęs juos kūlvirsčia varto.
Taip smarkiai pajudina žemę iš vietos,
jog laikantys jąją stulpai susvyruoja.
Įsako jis saulei ir ta nebekyla,
žvaigždes savo antspaudu užantspauduoja.
Pats vienas jis suskliautė mėlyną dangų
ir jūros bangų keterom vaikštinėjo.
Jis Šienpjovius, Grįžulą, Sietyną sukūrė,
taip pat ir visus pietų skliauto žvaigždynus.
Darbai jo didingi, ir jų neištirsi,
tokie stebuklingi – jų nesuskaitysi?
Aš jo nematau, pas mane kai ateina,
nepastebiu jo, kai pro šalį praeina.
Pasiima viską,– ir jo nesudrausi,
jam nepasakysi: „O ką tu darai čia?“
Tad kaip aš turėčiau su juo bylinėtis
ir kokius žodžius gi prieš jį pasirinkti?
Nors būčiau teisus,– atsikirst negalėčiau,–
malonės prašyti turėčiau Teisėją.
O jeigu jį šaukčiau,– ar jis atsilieptų?
Vargu ar jis manojo balso klausytųs.“  

Atliepiamoji psalmė (Ps 87, 10–15)

P.  Mano malda tave, Viešpatie, tepasiekia.

Šaukiuosi kasdien tavęs, Viešpatie,
rankas į tave tiesdamas.
Argi darai stebuklus tiems, kurie mirę?
Argi palaidoti kelias ir tave garbina? – P.

Argi kapuos kas beliaupsina tavo gerumą,
tavo ištikimybę – vėlių karalijoj?
Argi tamsybėse besireiškia tavo stebuklai,
tavo malonė – toje šaly užmirštųjų? – P.

O aš tavęs, Viešpatie mano, šaukiuosi,
mano malda į tave rytmetį kyla.
Tai kodėl mane, Viešpatie, šitaip atstūmei?
Ko gi slepi nuo manęs savo veidą? – P.

Posmelis prieš evangeliją (Fil 3, 8–9)

P.  Aleliuja. – Aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis,
                     kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame. – P. Aleliuja.  

Evangelija (Lk 9, 57–62)

     Jėzui ir jo mokiniams einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
     Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
     Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane?“ Tas atsakė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.
     Jėzus atsiliepė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę?“
     Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.
     Jėzus jam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.