Pirmasis skaitinys (Job 3, 1–3. 11–17. 20–23)

Atvėręs burną, Jobas pradėjo sau keikti gimtąją dieną.
Pradėjęs jis šitaip kalbėjo:
„Kad mano gimimo diena būt pražuvus
naktis, kurią džiaugės: 'Žmogus štai pradėtas!'
Kodėl aš nenumiriau dar tik užgimęs,
Ir kam išėjau aš iš motinos įsčių!
Kodėl mane priėmė tėvas ant kelių?
Kam motinos krūtį man žįsti reikėjo?
Ilsėčiaus kape ir ramus sau aš būčiau,
Gulėčiau užmigęs ir nieks nerūpėtų.
Kartu su karaliais, su žemės didžiūnais,
Kurie sau iš anksto kapus pasistato,
Ar su kunigaikščiais, kur daug turi aukso,
Kur savo buveinę pripildo sidabro.
Kaip užkastas žemėn negyvas nelaikšis,
Kaip kūdikis, saulės šviesos neišvydęs.
Ten piktadariai nustoja besiausti.
Ten ilsis visi, kuriems jėgos išsekę.
Ir kam nelaimingiesiems šviesą išvysti
Jis davė, gyvenimą – mirt pasmerktiesiems,
Kur laukia mirties ir sulaukt vis negali,
Jos ieško labiau nei užkasto lobio.
Jie džiaugtųsi tinkamą kalvą pamatę,
Jie krykštautų, vietą kapams susiradę.
Tad kam gi šviesa reikalinga tam žmogui,
Kuris nė negali matyti sau kelio,
Nes iš visų pusių jis Dievo užtvertas?“

P. – Mano malda tave, Viešpatie, tepasiekia.

O Viešpatie, mano gelbėtojau, Dieve,
Į tave šaukiuosi per visą dieną,
Naktį tavo akivaizdoj raudu.
Mano malda pas tave tenueina,
Pakreipk savo ausį į mano šauksmą. – P.

Kupina skausmo mano siela,
Mano gyvenimas skuba į mirties karaliją.
Mane laiko tokiu, kuriam lemta žengti į duobę,
Aš bejėgis, baigiuosi. – P.

Paliktas esu numirėlių tarpe,
Kaip tie užmuštieji, kurie kape guli,
Kuriuos tu visai jau užmiršęs,
Kurie tau neberūpi. – P.

Įstūmei mane į giliausiąją duobę,
Tamsybes, prarają klaikią.
Mane tavo įtūžis slegia,
Ant manęs virsta visos tavo siaubingosios bangos. – P.

P.  Aleliuja. – Žmogaus Sūnus atėjo, kad pats tarnautų
                     Ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 9, 51–56)

    Atėjus metui, kai turėjo būti atimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės linkui.
    Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“
    Bet jis atsisukęs sudraudė juos.
    Jie pasuko į kitą kaimą.