Pirmasis skaitinys (1 Kor 15, 1–11)

    Broliai!
    Aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymą, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, jis pasirodė ir man.
    Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone aš esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė. Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 1–2. 16–17. 28)

P.  Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras.

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja: „Jis maloningas per amžius!“ – P.

„Dievo ranka parodė savo galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!“
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus. – P.

Tu – mano Dievas, ir aš tau dėkosiu,
giesme tave šlovinsiu, Dieve. – P.

P.  Aleliuja. – Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti:
                      aš jus atgaivinsiu,– sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 36–50)

    Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
    Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“
    O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“.
    Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
    „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“
Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.
    Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.
    O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.
    Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“
    O jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“