Pirmasis skaitinys (1 Kor 10, 14–22a)

    Mano mylimieji, saugokitės stabmeldystės! Aš kalbu kaip išmintingiems; apsvarstykite patys, ką sakau. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona. Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra altoriaus bendrininkai?
    Ką gi sakau? Ar tad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? Ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties stalo bendrai ir demonų stalo bendrai. Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą?

Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 12–13. 17–18)

P.  Tau, Viešpatie, padėkos auką aukosiu.

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu,
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu. – P.

Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą. – P.

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės;
                     mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 6, 43–49)

    Jėzus bylojo savo mokiniams ir visai miniai:
    „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčių neskina vynuogių. Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.
    Kam vadinate mane: 'Viešpatie, Viešpatie', o nedarote, ką sakau? Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo,– aš jums parodysiu, į ką jis panašus.
    Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.
    O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bematant sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“.