Pirmasis skaitinys (Ez 37, 1–14)

    Mane pasigavo Viešpaties ranka, ir Viešpats mane išsivedė dvasioje ir pastatė vidury lygumos, kuri buvo pilna numirėlių kaulų. Mane jis vedžiojo pro juos aplinkui: daugybė jų mėtėsi lygumos paviršiuje. Jie buvo visai sudžiuvę.
    Mane jis paklausė: „Žmogaus sūnau, ar tie kaulai gali atgyti?“ Aš atsakiau: „Viešpatie Dieve, tik tu tai žinai“.
    Tada jis man tarė: „Tu pranašauk šitiems kaulams, kalbėk jiems: „Sudžiuvę kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio!“ Štai ką Viešpats Dievas sako šiems kaulams: „Jums aš įkvėpsiu gyvybės dvasią, kad jūs atgytumėte. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats“.
    Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir štai, man bepranašaujant, pakilo barškėjimas. Sujudo numirėlių kaulai ir ėmė atitinkamai slinkti vienas prie kito. Mačiau, kaip ant jų užsidėjo sausgyslės bei mėsos, ir jiems iš viršaus užsivilko oda. Tačiau gyvybės kvapo juose dar nebuvo.
    Tada jis man tarė: „Tu pranašauk dabar dvasiai, žmogaus sūnau, pranašauk, pasakyk dabar dvasiai: „Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų“.
    Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų. Jų buvo be galo didelė kariuomenė. Ir jis man tarė: „Žmogaus sūnau, tie mirusių kaulai yra ištisi Izraelio namai. Jie sako: „Sudžiuvo mūsų kaulai. Pražuvo mūsų viltis. Mes apleisti“.
    Todėl tu jiems pranašauk ir kalbėk: „Štai ką sako Viešpats Dievas: „Atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų. Nunešiu jus Izraelio žemėn. Kuomet aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų, tuomet jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau ir aš tai įvykdysiu – Viešpaties žodis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 106, 2–9)

P. – Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius.

Arba: Aleliuja.

Tegu tai kartoja jo išgelbėti žmonės,
išvaduoti iš priešų jungo.
Jis juos surinko, svetur išblaškytus:
Rytuos, Vakaruos, Pietų šaly, Šiaurėj. – P.

Po tyrlaukius, dykumas jie klajojo,
kelio nerado į šalį, kur reikės jiems gyventi.
Jie alko ir troško,
jų širdys liūdėjo. – P.

Kentėdami Viešpaties šaukės,
ir jis iš sielvartų juos išvadavo.
Jis vedė juos į tikrąjį kelią,
kad surastų jie gyvenamą šalį. – P.

Tegu jie Dievui dėkoja, kad jis maloningas,
kad jis stebuklingas žmonijai.
Jis patenkino trokštančių norus,
išalkusius pripildė gėrybių. – P.

P. Aleliuja. – Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią, vesk mane savo tiesa. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 22, 34–40)

    Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
    Jėzus jam atsakė: „'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu'. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: 'Mylėk savo artimą, kaip save patį'. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.