Pirmasis skaitinys (Ez 16, 3–15. 60. 63)

    Taip Viešpats Dievas kalba Jeruzalei: „Tu kilusi iš kenaaniečių krašto. Tavo tėvas buvo amoritas, o motina – hetitė. Tavo gimimas buvo toksai: niekas tau gimus nenupjovė virkštelės. Niekas tavęs, kad būtum švari, vandeny neišmaudė, druska neištrynė nei vystyklais nesuvystė. Niekas į tave palankiai nepažvelgė, kad tau iš meilės suteiktų kurį iš šių patarnavimų, bet tavo gimimo dieną išmetė tave į atvirą lauką.
    Tuomet aš ėjau pro šalį, tave pamačiau spurdančią savo kraujyje ir tau, gulinčiai savo kraujyje, pasakiau: „Išlik gyva!“ Kaip gėlei atvirame lauke aš leidau tau augti. Ir tu išaugai, pasidarei didelė ir atėjai į brendimo metą. Tavo krūtys sustangrėjo; tavo plaukai išaugo vešlūs. Buvai tu nuoga – visiškai plika.
    Ir aš, eidamas pro šalį, tave pastebėjau. Štai buvo atėjęs tavo laikas, meilės metas. Tave aš apsiaučiau savo apsiaustu ir pridengiau tavo nuogumą. Aš tau prisiekiau ir sudariau su tavim sandorą, – tai Viešpaties žodis, – ir tu tapai mano. Tave aš išmaudžiau vandenyje, nuploviau nuo tavęs tavo kraują ir patepiau tave aliejumi. Tave aš aprengiau spalvotais drabužiais, apaviau geriausios odos kurpėmis, įsupau į drobę – aprengiau gerais drabužiais.
    Tave aš išpuošiau papuošalais: tau ant rankų uždėjau apyrankes, o ant kaklo – vėrinį. Tau nosin įkabinau puošiamąjį žiedą, į ausis – auskarus, o tau ant galvos aš uždėjau puošnų vainiką. Galėjai gi puoštis auksu, sidabru, drobe, brangia medžiaga, bei margai išaustu audiniu ir valgyti manus, medų bei aliejų. Tapai tu itin graži ir pasiekei karališką garbę. Tavo grožis garsėjo tautose, nes buvo tobulas dėl mano papuošalų, kuriuos tau uždėjau, – tai Viešpaties žodis.
Tačiau tu tada ėmei pasikliauti savo grožiu ir per šitą garbę tapai kekše: ėmei siūlytis kiekvienam praeiviui ir atsiduoti jo valiai. Vis dėlto aš prisiminsiu savo sandorą, kurią su tavim sudariau tavo jaunystėje: sudarysiu su tavim amžiną sandorą. Tada turėsi atminti, turėsi gydytis ir iš gėdos nebedrįsi atverti burnos, kai atleisiu tau visa, ką esi padariusi, – tai Viešpaties Dievo žodis“.

Arba norint (Ez 16, 59–63):

    Taip Viešpats Dievas kalba Jeruzalei:
    „Aš su tavim pasielgsiu, kaip tu kad pasielgei nepaisydama priesaikos ir laužydama sandorą. Vis dėlto prisiminsiu savo sandorą, kurią su tavim sudariau tavo jaunystėje, sudarysiu su tavim amžiną sandorą. Tu turėsi atsiminti savo elgesį ir gėdytis, kai aš paimsiu tavo vyresniąsias ir jaunesniąsias seseris ir tau atiduosiu į dukteris, tačiau ne todėl, kad tu būtumei laikiusis sandoros.
    Aš pats sudariau su tavim savo sandorą, idant tu pažintum, jog aš esu Viešpats. Tada turėsi atminti, turėsi gėdytis ir iš gėdos nebedrįsi atverti burnos, kai atleisiu tau visa, ką esi padariusi, – tai Viešpaties Dievo žodis“.

Atliepiamoji psalmė (Iz 12, 2–6)

P. Tavo pyktis, Viešpatie, praėjo – mane tu paguodei.

Štai mane gelbėja Dievas;
juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė – jis mane išgelbėjo.
Džiaugdamies semsite vandenį
iš versmių išganingų. – P.

Dėkokite Viešpačiui!
Šaukitės jo vardo!
Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
aukštinkite jo kilnųjį vardą! – P.

Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
tegul visa žemė tai žino.
Džiūgauki, krykštauki, Sione,–
didis tavyje Izraelio Šventasis. – P.

P. Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį ne kaip žmogaus žodį,
                     bet kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 19, 3–12)

    Pas Jėzų atėjo fariziejai. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“
    Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių „sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ ir pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Vadinasi, jau yra nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“.
    Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“
    Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja“.
    Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“.
    Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės.
    Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.